fragmentas iš „Ašašai“

Parėjo tėvas į namus.
Jau metų daug, kai jis kažkur,
O čia - nei lauką aria,
Nei duris namų rakina,
Tačiau kiekvieną daiktą žino,
Net jeigu jo nėra...
Daug neuždelsęs,
Sėdosi prie stalo
Ir lyg tarp kitko:
- Nemanyk, kad užmirštu.
O tu?

- Manai, kad nieko kito nedarau.
Tik akmenis vis tuos pačius kilnoju.
Ak, tėve! grįžtumei gyvent namo,
Argi reikėtų klausti - ką veikiu?

- Neklausiu, ką veiki.
O dėl namų?...
Ne lašiniais dengti.
Tačiau jeigu net taip -
Ar verta erzintis dėl jų?
Dar vis čia ateinu,
Norėdamas tave matyti,
Ir man atrodo: jeigu bet kada
Jau negalėsiu susitikti -
Atkelsiu atmintį
Kaip, būdavo, kiemo vartus-
O gal kažkas iš nesugrįžtančių sugrįš.

Dabar prie vartų jau ne aš, o tu.
Prisimenu, sakydavau:
Tegu pirma akmuo suduš,
Negu manoji atmintis.
Bet vis dėlto, matyt,
Akmuo gajesnis, negu ji.
Ir gali  būt, sūnau, oi gali,
Kad užmiršiu ir pas tave
Ateinančio takelį.

Ir atsiduso tėvas,
Kaip šešėlis žemės,
Pro ašarą pavirsdamas širdies šviesa:
- O Ašašai,
O tu, šitos šalies karaliau -
Sakykite, kodėl kilnesnę būtį
Net paukščiams išperėt sunku.