Dangum apsunkę
Iš lėto skrenda,
O kartais kabo atsimerkę,
Nakties kvapais pritvinkę
Debesys ..
Virš mano sodo,
Lyg Damoklo kardas,
Ten graviruotas tavo vardas...
Nelaisvėje minčių
Įkalinta...
Ir antkakliu įpareigojimų
Draskau numestus gabalus
Svajonių.
Geriau užmušti-
Nei leisti kęst agoniją...
Vos tik nušvinta kloniai-
Žiūrovai spiečiasi ir stebi,
Ir tu tarp jų-
Atokiai stovi
Bijai manęs?
Ar to, kaip aš riaumoju?
Tu apkursti kaskart, kai aš galvoju...
Žvaigždynai gimsta
Žvaigždynai miršta
Ir taip dar tūkstantį kartų...
Tu žiūri į mane, rankose kardas
Ko tu bijai?
Juk aš tik liūtė-
Už užrakintų tavo sielos vartų...