Geriausios mintys kyla gulint lovoje prieš pat miegą. Prisiminiau, ko nepadariau per dieną. Pamiršau pasakyti: tu man patinki. O gal nemaniau, kad reikia sakyti tai garsiai, juk tai akivaizdu. Išraustu ir pradedu mikčioti, sekioju žvilgsniu ir nuolat apie tai galvoju. Bet tikriausiai todėl, kad neišdrįsau.
Šios dienos projektas: ištarti garsiai „tu man patinki“.
Drebu kaip paaugliukė, baimė apsikabinusi iš nugaros laiko mane, kvėpuoja į ausį ir sako, kad nereikia to daryti. Kad galima gyventi ir garsiai neištarus. Kad jei nepasakysiu, duos man saldainį: meškiuką - guminuką.
Kurį laiką galvoju apie meškiuką - guminuką. Žalios spalvos ir žirnio dydžio. Sveriu kiek saldumo reikėtų, kad burnoje nebebūtų kartu.
- Einam su manim minutėlei.
Stovim lauke, saulė jau aptirbdė nakties šerkšną ir atrodo, kad dar kiek ir galėsiu degintis ant žolytės. Aplink mėtosi tai kas liko po šeštadienio vakarėlio.
- Tu man patinki... Tiesiog turėjau tai ištarti garsiai.
- Tu juk supranti, kad už savaitės išvažiuoju ir... Tai tebuvo... for fun.
Aš viską suprantu. Vienintelis dalykas, kurio tikiuosi, kad išklausysi ir priimsi. Noriu ištarti ir paleisti.
- Ačiū. Malonu žinoti.
Šypsausi. Išdrįsau. Guminuko negavau. Bet burnoje jau nebejaučiau kartumo.