Kastos. Išminčius

Jam negalima valgyt mėsos,
Liesti neliečiamuosius,
Liesti neliečiama,
Glostyti prieš plauką,

Kad neprižadintų miegančio ugnikalnio,
Neištirpdytų storiausio ledynmečio,
Kad kaskart po nakties nepamirštų ateiti
Tie, kurių taip stipriai laukiama,
Po karo atslinktų taika nepamainoma,
O po nebūties būtis.

Jam nepridera tylėti miniai laukiant,
Verkti lietui lyjant, stipriai džiaugtis,
Daug kalbėti, liūdėti ar šaukti.

Lenkias jis iki pat žemės,
Batus nušluosto ir tiesia ranką elgetai.
Nepamokslauja, - tik stebi kaip 
Lėtai atskyla nuo tylos tylėjimas
Kaip nepastebimai ir tyliai išeina mylimiausieji.

Nekeliauja, nors mato daug toliau nei
tolimiausias kelias, giliau nei apleisto
ir užmiršto šulinio akis.

Jis žino žemę, žmogų ir nežinojimą
Kaip paukštis iš aukštai, bet ne iš aukšto,
Kaip nebylus alchemikas po skvernu
Slepiąs gyvybės eliksyrą, -

Jis– akmuo žiūrintis į saulę
Ir saulė žvelgianti į akmenį.