Nei šliaužk,
Nei eik ar bėk,
Sakau, savęs taip nepaliksi.
Ir netiesa, kad metai pamesti kažkur –
Įsiklausau ir supasi, girdžiu, lopšys,
Pakibęs virvėmis ant kablio.
Mažyti atėjūne to pasaulio,
Nejau nepameni,
Kad tu, tai – aš,
Su vystyklų nelaisve,
Su ateitim nuo jos
Iki lazdos
Nei šliaužk,
Nei eik ar bėk -
Mes vėl kartu į naują būtį liulam.
Nejau nesupranti,
Kad aš, tai – tu?
Pasklidę dienos, lemtyje praeivių,
It kulkos zvimbia pro ausis,
Lopšinę gieda kaip kadais lopšys.
Išlietos iš likimų tavo- mano,
Atgal sugįžtančių, Mažyli,
Neišskirs.
Sugįžtančių ar visgi sugrįžtančių? Jūsų kalba persmelkta patirtimi, todėl įtikinanti, skaitai ir nedvejoji (ergo - turite nemenką galią savo žodžiuose). Pamalonina, kad tekstas sklandus, maloniai skaitomas, tik pati pati pabaiga atrodo nepabaigiškai. Bet gal tik man. Ačiū.