...

Jei pasakyčiau tau – jei...
Man pasakytum tu – jei.
Aš ateisiu ir tu nebijai,
jog tu mano artumo klijai.

Ir jei tai veikia, man jau
pasakytum, beje,
aš atsiveriu tau, nebijau,
jog pabūsi tu dar manyje,

nes gi dar turiu tą dviejų
savo vietą į tavo  žvejų,
kur priglusčiau į kraują krauju
kraujo pačio naujausio nauju.

O po to mums reikėtų daiktų,
mums reikėtų, jog  tu
baigtum džiaugsmo skliautu,
ir turėtum alėjų lėtų.

Eitumėm tom alėjom
asfaltu kaltu,
ir laisvų, pasipuošusių posūkių fėjom
peizažų, norėjom
ir norėjom vyzdžių šlaitų.