Mesijai su lapine kepure

Sarmatijote kino nebuvo.
 Buvo tik kino kritikai – jie pasakodavo apie kiną. Sarmatams to pilnai užteko. Kino kritikės buvo labai populiarios ir jas dažnai kviesdavo į vakarėlius, kuriuose visi išsižioję klausydavo kritikių pasakojimų apie kiną. Publika laukdavo kol kritikės užmigdavo – tada ir permiegodavo.
Maceina kažkur sielos gelmėje svajojo apie kiną, bet kino nedarė. Iš principo nedarė, nes tuo metu kino nedarė niekas. Kritikės buvo labai populiarios – to negalima buvo paslėpti. Maceina atvirai pareikšdavo, kad tokia ir tokia kritikė yra... laisva nuo darbo moteris ir kad jis su šita kritike jau dirbo.
Tenka pripažinti, kad kritikės iš minios  išsiskirdavo originalia šukuosena. Jos buvo garbanotos. Dažnai. Nesakau, kad visada. Tuo metu plaukus garbanodavo senoviniu metodu, aprašytu dar romėnų laikų kariūnų žmonų.
Moteris tepdavo plaukus medumi, tešla, galima buvo tepti moliu. Išteptą galvą, moterį pasodindavo į narvą, kuris buvo apsuptas kito narvo, kuriame laisvai vaikštinėdavo prijaukintos karvės. Karvės eidavo link įkalintos moters ir laižydavo jos plaukus. Po to moters plaukai tapdavo garbanoti.
Viena garbanota kino kritikė miškelyje, kur augo vešlūs krūmai, tekėjo žuvingi upeliai, pasisodino Siparį, Maceiną ir Kazlą ir pasakoja filmą, kurį kažkur matė. Ji mokėjo pasakoti, nes buvo garbanota, nes mylėjo kiną, nemylėjo Maceinos, Sipario ir Kazlo.
-          Filmas apie tuos laikus, kada žemėje neliko ištikimų vyrų. Visi vyrai buvo neištikimi, - pradėjo kino kritikė. Labai piktai pradėjo.
-          Negali būti, - nusistebėjo Kazlas. – Kaip galėjo taip įvykti?
-          Pasaulio pabaiga, - padarė išvadą Maceina.
-          Nei vieno ištikimo? Tai jie visi prisipažino? – susiraukė Siparis.
-          Vyrai lipo ant kalno, nusimaudavo kelnes ir .. prisipažindavo. Tai puikios scenos. Kiek juose dramatizmo, gyvenimiškos patirties, charizmatinis. Kokie charakteriai...
-          O jie tik prisipažindavo? – paklausė Kazlas.
-          Visko buvo. Vieni tik nusimaudavo kelnes ir ištardavo: „ esu neištikimas, esu labai neištikimas“, apsimaudavo kelnes ir lipdavo nuo kalno. Kiti sunkiai ištardavo žodį: „ neištikimas“ ir viskas. Čia pat mirdavo net neužsimovęs kelnių. Gėda – tai didelė bėda.
-          O kaip moterys? – paklausė Kazlas.
-          Moterys stovėjo pakalnėje. Įsivaizduokite sceną: stovi moterys ir visos ... apgautos. iki vienos – visos. Jos žiūri į kalną ir laukia. Tokios visos: Pirčiupių motinos.
-          O kas tas Pirčiupių motinos? – paklausė Kazlas.
-          Tai visos laukiančios moterys vienoje moteryje. Tai didelė metafora.
-          Ir kaip jos ten.. žiūri į tuos vyrus? – paklausė Kazlas.
-          Blogai. Vienos verkia, kitos smaugiasi.
-          Kaip smaugiasi? – paklausė Kazlas.
-          Va taip, - parodė kino kritikė. Jos net garbanos sudrebėjo.
-          Kažkoks bardakas, - pasakė Siparis.
-          Aš irgi taip galvojau. Bet čia pasirodo vienas vyras su lapine kepure.. Jis mušasi į krūtinę, kaltas ir pasako: vyrai, kas nori būti ištikimas – einam su manimi...
-          Mesijas?   - nustemba Maceina.
-          Vėliau pasakysiu.. Vienas, antras, štai jau keletas vyrų seka paskui jį. Jie eina link saulėlydžio... tas su lapine kepure – veda juos.. Moterys su viltimi seka juos... Toliau rodomas užrašas: „Praėjo keleri metai ir dvi dienos“. Moterys prausiasi upelyje. Kalbasi apie vyrus. Keletas vyrų lipa ant kalve-lės ir nuo kalve-lės šaukia: „Esu neištikimas, labai neištikimas. “ Moterys ramiai plauna skalbinius. Tai taip įprasta, kad negadina ramaus vakaro. Atbėga berniukas ir šaukia moterims: „ Mesijas“. Iš miško  pasirodo vyrų su lapinėmis kepurėmis būrys. Jie klegėdami artinasi prie moterų. „ Mesijas“ – šaukia moterys. Džiaugsmingos moterys apsupa vyrus, juos čiupinėja, tarsi jie būtų nusileidę iš kosmoso. Mesijas su lapine kepure pasakoja: „ Mes buvom ištikimi keletą metų“. Moterys šaukia iškėlusios rankas: „Mesijas“. Tai laimės šūksniai.  Vyrai eina toliau. Moteris paliečia mesiją. Perbraukia per jo lapinę kepurę. Nuostabus susitikimas. Visoms tokia naujiena: pirmieji pasaulyje ištikimi vyrai ir juos galima paliesti. Jie mosuoja atsisveikindami. „ Ei, mylimasis, Eime“ šūkteli vienas iš vyrų. Jie šypsosi ir išnyksta miško tankmėje.
-          Palauk palauk, - stabdo kino kritikę Maceina. – Apie ką tavo filmas, moterie?
-          Tai kino istorija. Paveldas, - pasako kritikė ir krestelėjo garbanas. – Tai filmas apie senovę.
Supyko vyrai, kad ne apie tai buvo filmas. Jie patarė kino kritikei iš naujo susigarbanoti plaukus.