Mirksinčios šviesos

Lipu laiptais žemyn pamažu. Kol mano kojos siekia žemę, tol lipu. Nenorėdama žiūrėt žemyn suglaudžiu blakstienas ir kvėpuoju, uodžiu žiemos kvapą. Plyšta žingsnių garsas lyg popieriaus lapas ir mano ausys sutinka verksmą. Sustoju.
Žiūriu į stiklą, pasilenkiu žemyn tada aukštyn taip vėl ir vėl nužvelgdama baltą kambarį.
Tamsa atspindi realybę. Ji sugeria tolimus garsus, sustabdo besisukantį pasaulį ir tada matai nykstančias šviesas. Žaižaruojančios liepsnelės užgesta, viena po kitos gesta ir gesta vis gesta.
Sustingo blakstienos nebeliko nei sapnų nei svajonių, tik tiesa. Sūpuodama tave ant rankų žinau, kad kad mano kojos jau nebesiekia žemės. Paleidžiu tave į tamsą, bet nebijok - greit išauš ir gims diena, o su ja tamsą pakeis šviesa ir galėsi pradėsi viską iš naujo. Prasidės naujos svajonės ir nauji sapnai, kuriuose aš lankysiu tave, kad neliktum viena tamsoje. Atleisk, kad palieku tave.