Lošėjas (pabaiga)

Po gaisro samdyta šeimyna vienkiemyje pragyveno tik iki šalčių. Kai tik pasidarė šalta miegoti ant šieno, visi išsilakstė į savo namus. Bet ne bėda. Svarbu, kad visi darbai padaryti, viskas po stogu  ir liko tik kūlimas. Čia vėl daug padėjo kaimynai. Kūliamąją užleido pasistatyti Baltrui pirmam, kad susidorotų anksčiau, kol gražūs orai. Patys kaimynai ir talkino, o kai iškrito sniegas ir prasidėjo rimti šalčiai, Keršys priėmė Baltrų pas save žiemoti. Lina gavo prieglobstį kitame tolimesniame vienkiemyje.
Baltrus keliasi anksčiau už visus ir iš kamaraitės, kur jam paklota gulėti, išeina tyliai, kad neprižadintų šeimininkų. Nuėjęs į savo sodybą, jis pirmiausia užkuria paties sumūrytą krosnelę klėtyje, sušildo vandenį ir eina melžti karvių bei šerti kiaulių. Lina, atėjusi šiek tiek vėliau, taiso pusrytį.
Per dieną, pasišildydami prie krosnelės, jie dirba visus darbus, o po vakarienės nakčiai vėl išeina kiekvienas į savo nakvynę.
Kai susitaisė rogių kelias, Baltrus, pasisamdęs keletą vyrų iš miestelio, važiuodavo į mišką kirsti medžių statybai. Visada anksčiau atsikėlęs, jis dar spėdavo apeiti gyvulius, kad Linai nereikėtų melžti karvių ir kilnoti sunkių kibirų su kiaulių ėdalu.
Lina žavėjosi Baltraus jėga, ištverme ir darbštumu. Po tokios nelaimės, kai neliko net stogo virš galvos, jis nenuleido rankų, nepalūžo, o tvarkė viską apgalvotai ir kantriai. Tokio sunkaus ir atkaklaus darbo dėka, kad ir labai  pamažu gyvenimas ėmė grįžti į savo vėžes. Matydama, kaip jis nepasiduoda nevilčiai, ji ir pati stengiasi kaip galėdama padėti. Baltrui išvažiavus į mišką, ji susiuva, sulopo gautus iš kaimynų senus drabužius, kad jis turėtų kuo vilkėti. Dar suado pištines, išskalbia ir išdžiovina prie krosnelės autus, kad būtų sausi, kai kitą rytą reikės autis į batus.
Susivežęs rąstus, Baltrus lengviau atsikvėpė. Nors ir dabar darbų netrūksta sodyboje, bet po namus darbai vis tiek ne tokie sunkūs kaip miške.
Pamažu atėjo pavasaris. Apskaičiavęs, kad tiek kiek turi grūdų pilnai užteks šiems metams sau ir sėklai, Baltrus nusprendė šią vasarą žemės nedirbti. Vienas vis tiek nepajėgs, o šeimynos samdyt neišeina: nėra kur samdinių nei guldyti, nei kuo aprengti, nei kuo apauti.
Parinkęs gražesnę vietą arčiau namų, suarė ir paruošė daržams. Taip pat skyrė nemažą gabalą bulvėms, o kiti visi hektarai gaus metus pailsėti. Ne visa žemė dirvonuos. Mėšlą, išvežęs į laukus, suars kiek pajėgs, o paskui jau prie statybų. Nemažai ir ten visokių darbų laukia.
Atšilus žemei, buvo padėti pamatai, o ant jų atsigulė pirmieji sienojų vainikai. Baltrus su vyrais skuto rąstus, bet, kai skubiai prireikė samanų  tarpams tarp rastų užkamšyti, viską metęs, jis pasikinkė arklį ir išvažiavo į mišką.
Pavažiavęs kiek į tankmę, aptiko nemažą aikštelę, tirštai prižėlusią vešlių pilkų samanų. Palikęs arklį kiek toliau ant keliuko, ėmė rauti minkštas, švelnias, kaip šilta vilna samanas ir krauti į patiestą rezginį.
Staiga iš gretimų krūmokšnių pakilo pabaidytas paukščių būrys ir sutūpė ant artimesnių medžių šakų. Toks paukščių būriavimasis Baltrui pasirodė keistas. Baigęs prirauti pilną rezginį samanų,  nunešė, iškratė jas  į vežimą, grįžęs vėl patiesė rezginę ant žemės ir tik tada nuėjo arčiau prie krūmų.
Iš karto nieko nepastebėjo, bet praskleidęs šakas, pamatė po egle gulintį žmogų, kaip Baltrui pasirodė, be jokio gyvybės ženklo. Baltrus krūptelėjo ir atšoko. Norėjo jau eiti šalin, bet susilaikė. Pagalvojo, gal žmogus gyvas, gal tik šiaip nugriuvęs, gal atsitiko kokia nelaimė, gal reikia pagalbos... Įveikęs ne tiek baimę, kiek nemalonų jausmą, jis priėjo dar arčiau.
Dabar jis aiškiai pamatė, kad žmogus guli su virvės kilpa ant kaklo. Kitas galas buvo pritvirtintas prie sausos eglės šakos. Matyt šaka, neatlaikiusi svorio, lūžo ir krisdama uždengė nelaimėlio veidą. Priėjęs arčiau, Baltrus nubloškė šaką.
─ Tadas?! ─ susigriebė už galvos jis. Per nugarą iki pat padų nusmelkė aštrus šiurpulys. ─ Negi tikrai Tadas? ─ negalėjo patikėti savo akimis. Išgąstis ir gailestis plūstelėjo į Baltraus širdį ir jis suklupo. Baltrus ilgai tylėjo klūpodamas ir visas gyvenimas nuo pat vaikystės prabėgo pro jo akis.
─ Kodėl taip padarei, brolau? ─ lyg į gyvą kreipėsi jis į Tadą. ─ Ar tau vietos buvo per mažai tame pasaulyje? Ko trūko? Jaunas, sveikas, mokintas galėjai gyventi ir gyventi, o pasirinkai mirtį... Kas atsitiko, kad ryžaisi tokiam žingsniui? Negi tau buvo sunkiau gyventi už kitus? O aš ar mažai vargau? Per visą ilgą, šaltą žiemą be savo kampo, be šilto guolio, be tinkamo drabužio. Atrodė, kad nebeištversiu, bet viską įveikiau, sulaukiau pavasario ir prasidėjo kitas gyvenimas. Reikėjo sulaukti ir tau savo pavasario... Bet dabar jau nieko nepakeisi... Turbūt man likimo skirta visą gyvenimą tavimi rūpintis...
Baltrus, paguldęs Tadą į vežimą ant samanų, taip ir parvažiavo namo.
Pamačiusi ratuose gulintį žmogų, Lina labai išsigando. Kai Baltrus jai viską papasakojo, ji susigraudino, bet prisiminus, kaip Tadas spardė ją kojomis ir vijosi per kiemą su žarstekliu rankoje, paskui sudegino namą, giliai atsiduso ir nusišluostė ašaras:
─ Amžiną jam atilsį... Tur būt sąžinė užgraužė, jeigu dar nors kiek jos turėjo...


Iki rudens vietoj seno sudeginto namo iškilo naujas, o naujame name prasidėjo ir naujas gyvenimas...