Prašau

Snaigių žavesys ant balto liepto
pavakarėm užmiega.
Žvaigždė pati save gesina,
ramina motina diena gyvenančius vaikus.
Kažkur toli sukrenkščia gitaros,
nusičiaudi smuikai.
Kažkur žemė apkloja galvas mirusiesiems.
Kažkur gyvenimai randa savo kelio pabaigas,
Kažkur istorijos randa plakančias širdis.
Būna žmonės išeina,
Tik kartais negrįžta.
Ateina pavasariai,
Ir snaigių žavesys ištirpsta.