Nepagiriamasis žodis gramatikai

, (kablelis), . (taškas ir – (brūkšnys). Ką tai galėtų reikšti? Nežinau, kaip jums, bet man vienareikšmiškai tai primena raidžių kalėjimą. Apgyvendinam kablelį prieš kiekvieną „bet“, kiekvienam „tai“ lyg uodegą, lyg pirmoką, kuprinę vos patempiantį brolį dešimtos klasės paaugliškam vyrui pririšam po brūkšnį. Visa, net raidės turi savo rėmus, pagamintus iš tvirto plieno.
O kas būtų, jeigu nugriautume visas sienas? Lengva ranka lyg tie laisvės idėjų paskatinti visagaliai, nugriovę Berlyno sieną. Raidės juk neišbyrėtų pro praplyšusio languoto lapo kraštelį, neišsibėgiotų po stalą, nepaskęstų taurėse ar neišskrietų su dūmais aukštyn į nežinią. Juk taip.
Tačiau sėdžiu čia, akistatoje su vis pilnėjančia raidžių armija ir niekaip negaliu išbėgti iš to ženklų kalėjimo. Tiesiog negaliu. Negaliu lygiai taip, kaip ir negaliu nemiegoti be sapno arba nesvajoti be minčių. Atodūsis. Kitas. Kam tos sienos?
Tada bandau sau išaiškinti: o kam tas kvėpavimas? Kam tie akių mirksniai? Juk tai taip pat savotiškos kalėjimo grotos. Visa, kas talpina mus į rėmus. Be ko negali, be ko neįmanoma. Užduodu tuos mažus, šiek tiek primityvokus fizinės egzistencijos klausimus sau, o jau ir atsakymą žinau. Jis paprastas ir prie jo neprikibsi: Reikia. Šis daugiau nei suvokimas talpinantis žodis galioja šimtams milijonų mūsų pasaulio klausimų, tada kartais geriau jų ir neuždavinėti.

Kam mus...?
Nes Reikia.
Kodėl visa tai...?
Nes Reikia.
Bet už ką...?
Nes Reikia.

Todėl ir sėdžiu čia, kariauju su savimi ir su visais tais kalėjimais. Raides tapau kaip Leonardo Mona Lizą ir įsivaizduoju, bandau sau įsiteigti, kad kiekvienas kabelis, kiekvienas taškas, brūkšnys, kabutės – nes tiesiog Reikia. Bet galvoj vis kirba – o jei pamaištaučiau?
Ima ir prigalvoja žmogus įvairiausių sienų kurių jam galbūt nereikia kurios galbūt varžo jo visą pasaulį Gal kur nors ten gyvena dar vienas Šekspyras įkalintas būtent taškų ir kablelių džiunglėse be išėjimo o tos džiunglės yra kaip sovietų lageris ir vargšas žmogus bijo imti popierių ir lapą nes be taško ir kablelio jis bus pakabintas paskutiniojo atodūsio kilpoje kaip ir kiti mažieji Šekspyrai
Taip ir miršta talentai. Iš baimės. O juk galėtų kaip nors (juk kaliniai išradingi žmonės) imti ir išgriauti, išlydyti, nupjauti ir kitais tik jiems vieniems žinomais būdais sunaikinti grotas ir pabėgti į pasaulį, kuriame nėra nieko, išskyrus žmogų ir laisvę.

Atsidūstu. Pro grotuotą sieną moju jiems, nebijojusiems išsilaisvinti, ir toliau įsirangau savo plieninių rėmų kalėjime.
Ir keista, pernelyg keista bandyti suprasti, tą patį pergalvoti, bandyti pereiti iš čia į ten, o galiausiai imti ir sugrįžti į pradžią, kaip begalybės ženkle – eiti, eiti, eiti, o atsisukus pamatyti tą patį, jau milijonąjį kartą praeitą kelią. Mistiška. Bet juk mes taip įpratę.
Taškas.