Archikomedija

Sakai, kad tau gyvenimas

Laimingas, netgi linksmas?

Tada pabūkim čia

Tarp šių XXI amžiaus sfinksų,

Tarp šitų nepažįstamų,

Bet aiškių ligi skausmo

Ir a lia mefistofelių,

Ir a lia faustų,

Tarp šių išsikankinusių

Nuo šokio ritmų

A lia ofelijų

Ir a lia margaritų.

Pabūkime ir mes

Nerūpestingai dosnūs, –

Tegu taurelėse liepsnoja kalvadosas.

Tegu palydi šnypščiantį šampaną

Iš Afrikos, kažkaip,

Atklydę čia tamtamai.

Pasiklausykime,

Kaip sąmojais čia barstos

Įvairiaformės

Ir įvairiaspalvės barzdos.

Tyliam kampe profesoriai įraudę

Linksniuoja Džoisą, Jaspersą

Ir Froidą.

Juodos kavos gurkšnelį nugeria

Ir impotentų žvilgsniais

Glosto damų nugaras.

Tik žvilgterėk į LTV ekraną,

ką išmanusis A. Čekuolis stena,

Kaip jis girgždėdamas

Prakeikia ir prisipažįsta,

Kad išdavė „sovietus“ ir  sąjūdistus...

Ir, vystančių matronų,

Priremtas pasienyje,

Skėtriojasi jau scenoje

Kaip pripažintas genijus.

Pakampėm šlaistosi

Šaprai ir smoryginai –

Ant kojų  nebestiprūs,

Veikėjai ir veikėjos

Įvairių kalibrų.

Veidai išsekinti

Aistrų ir godulio.

Jie nieko nekuria,

Nors viskas jiems netobula.

Čia kas žmogus,

Tai ne žmogus –

Pasigailėtinas vaidmuo.

Čia – ne gyvenimas,

O stovintis vanduo.

Gyventi jiems - puiku,

Bet kaip sunku stebėti šią

žmonių, vaidinančių dievus,

Archikomediją.