rašyk.lt: Kūriniai / KafeOlialia / nepagydoma

cia viskas išgydoma arbata --
arbatžolės nukloja siela
nelyg mozaikoj
kur cukrum nubarstau kelia
į savo širdį
tu dar manęs nepažįsti
nors nepažįstu ir aš
čia viskas išgydoma malda
penkis kartus
kaskart vis nuoširdžiau
turkio spalvos minaretai --
per mano delnus
--- nuo šito ilgesio nepagydoma

Blogas komentaras Rodyti?

2012-01-25 15:14

augaviskas

Paskutinėje eilutėje, man atrodo, per daug tiesiogiai atskleidžiamas jausmas. Šiaip lyg ir neblogos paralelės, nors gali būti kažkur jau matytos/girdėtos. Nelabai supratau eilutės „per mano delnus“. ~2

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2012-01-25 15:12

Ati

Galbūt ir gaučiau velnių iš bažnyčios (o gal ir ne??), tačiau kažkodėl tai vis manau, kad ne malda svarbiausia, o suvokimas, kad iš tavo paleistos snaigės galėjo ir gali išsivystyti ištisos sniego griūtys ir todėl turi suvokti, kad ir kitas, baisus, daug baisesnis už tave žmogus, gali būti tik kažkieno snaigės arba drugelio efekto padarinys ir todėl...jis nėra tiek daug kaltas, kiek matosi plika akimi. Labiausiai pasaulyje noriu to supratimo. To suvokimo. Tada bet kokios kalbos apie bet kokias žmogaus iškrėstas blogybes neįgauna to baisaus, visiškai jokio gailesčio ir jokių pateisinimų neturinčio tono skambesio, kuris... vėl gi gali nusiristi baisia sniego lavina, šluojančia viską pakelėje ir keliančią siaubą jau ir pačiam, pirmąją snaigę pasiuntusiąjam, nors aišku, jam to su savimi niekaip ir nebesusiejančiam, nes...ir neįmanoma visko susieti. Tačiau suvokimą, tą snaigės ir drugelio suvokimą vis tik juk galima turėti..privalu tiesiog..ir tai gali būti kaip malda, savotiška malda.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas