rytais

Gatvė buvo visai tuščia, tik karšti šešėliai vaikščiojo žeme . Girdėjau vien savo pačios žingsnius, įspaustus žolėje: kaip sulinksta maži gėlyčių koteliai, kaip išsiskirsto vabalėliai, o kai pėdsakas atvėsta vėl viskas grįžta į senas vėžias. Ššš ... Ten tolumoj, ant takelio pasirodė spygliuotas kamuoliukas, ne, du spygliuoti kamuoliukai – ežys ir ežienė. Bet vis dar girdžiu tik šiūrenimą žemiau kelių .. Lyg viskas būtų iškeliavę kažkur žemiau . Bet štai .. Savo rankomis moja man beržas ir ošia, ošia, ošia lyg šaukdamas, kad laikas man gręžtis atgal ir prisiminti tikrąjį pasaulį . Ir staiga viskas nuvyto, pajaučiau, kad guliu šaltame patale, už lango tyliai vaitoja žiema, o langai spiegia iš nepasitenkinimo. Atmerktomis akimis bandžiau sekioti didelį vorą, lipantį palubėje, tačiau išgirdau užkimusį papūgos „labas rytas“ ir praskleidžiau sunkią, pukinę antklodę. Pajaučiau linskmą, neklaužadą šaltuką, bėgiojantį nuogu kūnu ir greitai šmurkštelėjau į chalatą.
Jis vis dar tyliai snaudė – miegodamas jis būdavo toks gražus, jog niekad nepraleisdavau to padaro nufotografuoti ryte, kaip ir šįkart. Jau 126 diena, kai fotografuoju šį miegalių stovėdama tik su chalatu, mūsų kambario kampe, šalia spintos ir nutrinto žalio krėslo. Bet jis visada išlieka originalus – visada kokia nors galūnė netelpa į lovą .. chi .
Staiga juodos garbanos krusteli iš numylėtos vietos, pilkos akys prasimerkia ir pasigirsta ...
- Oaahhh.. .. Tu ir vėl fotografuoji? – užkimusiu balsu paklausė.
- Taip, - atsakiau ir greitai nubėgau pabučiuoti jo į lūpas.
- Ak, kaip tavęs pasiilgstu pernakt, juk būname taip toli nuo vienas kito – skirtinguose pasauliuose! – meiliai prisipažino Gabrielius.
- Ššš .. –paglosčiau jam galvą.
Spėjau pagalvoti apie tai, kokie mes keisti, tie žmonės, ir prisiglaudžiau jam prie krūtinės – pradėjau klausytis ką kalba Gabrieliaus širdis. Šiandien ji pradėjo dainuoti, tiesiog kaip vyrų choras . Ši širdis buvo labai džiaugsminga, norinti pusryčių.