Žinau, kad nieko man neduosi
Ir aš tau nieko neturiu.
Tavęs su laime nepaguosiu –
Ji pašaipūnė – už kalnų.
Ant tų kalnų nežydi gėlės
Pro juos ereliai nepraskris.
Ten vien tik vėtros pučia sniegą,
Ledokšniais užneša akis.
O be tos laimės vėjavaikės,
Pilkas gyvenimas sunyks.
Kuo gi užpildyt bėgų laiką?
Tau šito nieks nepasakys.