Iš žiemos rankraščių

- Aš tave išdavinėju, - sakau. Balsas truputį dreba, bet ne per daug dramatiškai. Gal nepastebės.
- Su kuo? - jokios emocijos, dievaži, prisiekiu, nė menkiausios, o, pamenu, už tai, kad nuolat palieku kavos puodelius ant grindų galėdavo kone tais pačiais ir užmėtyti.
- Su tavim.
Abu juokiamės. Nė vienam iš tiesų nejuokinga.
- Su kuo? - reikia velniškai įsiutinti vyrą, sutrypti jo savigarbą, kad išjungtum emocijas. Tik sako, kad moterys jausmingesnė ir visa kita. Visuomet stebiėjausi vyrai, su kuriais bendraudavau, jų emocijų spektras gerokai platesnis už mano, visuomet iš jų semdavausi įkvėpimo, kartais patylom persirašydavau ant servetėlių ir kitiems demonstruodavau jau išmoktas pamokas, apsimesdama esanti be galo mąsli ir jausminga, taigi, neatsispiriamai žavi moteris. Čia privalu prisiminti Moran'ą su ta genialia jo mintimi apie vyrų ir moterų jausmus. Negražu ir neetiška, bet - nedaug buvo vyrų, kurių nesutikčiau iškeisti į porą nuostabių batų. Galiausiai, tik juos ir iškeičiau.
- Aš rimtai. Kiekvieną naktį, kai kartu miegam, sapnuoju vyrus, su kuriais tave išduodu. Sapnuoju, nes nebegalėčiau išduoti realiai, o norėčiau. Nieko taip nenorėčiau, kaip būti tuo žmogumi, kuriuo buvau prieš mums susipažįstant, - ir tada užsikertu, nes susivokiu meluojanti. Nežinau, ar ir jums taip, bet, kuo geresnis mano gyvenimas yra, tuo mažiau jis džiugina ir darosi labiau erzinantis, pradedi galvoti, pavyzdžiui, kad gal reikia vieną rytą, bestovint kamštyje ant Lazdynų tilto, išlipti ir nušokti nuo jo, arba imi gerti kaip gyvulys [o britai sako drink like a fish, vis tie kultūriniai skirtumai], kol pamiršti savo vardą. Geras gyvenimas nepakenčiamas, jis nė velnio nemotyvuoja gyventi. Matyt, reikėjo skaityti pozityviai skatinančias mąstyti knygas paauglystėje, o ne žmones, sakančius, jog laimė tarp protingų žmonių - retenybė. Kvailiu juk nebūsi...
- Tu kliedi, - vėl jokios emocijos.
- Aš labai rimtai, tikrai. Kodėl tu manim netiki? - jaučiu, kad kažkas tuoj nutrūks.
- Vakar sakei, jog esi laimingiausia moteris pasaulyje, - jaučiu, kaip pyktis veržiasi iš po paniekinto ego abejingumo sienos.
- Dėl to ir išdavinėju, matai, laimingi žmonės iš tiesų yra labai nelaimingi... - pradedu, bet jis mane pertraukia.
- Dėl dievo meilės, dėl velnių, dėl tavo literatūrinių dievukų, tik nepradėk vėl šitos dainelės, kaip sunku būti laimingu žmogumi. Galėtum vienądien išsimylėti tą jau kuris laikas nebemadingą dekadansą...
Girdžiu, kad jis vis dar kalba, bet nebesuprantu, ką - kažką apie Hemingvėjų ir Gary, sako, kad jis irgi nusižudys, jei aš būsiu kaip Seberg. Kalba ir kalba -  pramušė, užkabinau tą stygą, kurios nė vienas laimingas sugyventinis [čia ne apie patalpas, apie šitą žodį tiesiogine jo prasme] negali pakęsti, tą jausmą, kai žemė slysta iš po kojų, nes tavo moteriai negera, kartais gal ir iš tiesų tiesiog su galva, o tu nežinai, ar praeis. Ir tada jie padaro baisiausią klaidą, kurią beįmanoma padaryti, ima grasinti, gąsdinti, kad jie nusižudys, arba tave nužudys, arba dar kažką, kas visai nesusijęs su šiuo prasto scenarijaus, bet neblogų dekoracijų, spektakliu.
Nebegaliu to klausytis. Baisu, jog įkalbės pasilikti.
- Tai pasakyk ką nors! - keista, jog žmonės vis dar tiki, kad pakeltu balsu galima įtikinti oponentą savo blefuojamu pranašumu.
Ką aš galiu tau pasakyti? Ką apskritai dar begalima būtų pasakyti tokioje situacijoje?
- Nesižudysiu, tu irgi, - akimis varstau svetainę, kurdama planą, kaip greičiausiai išeiti ir susirinkti viską, ką privalu, kad netektų grįžti.
- Ir čia viskas? - jaučiu, kad kontrolė ir kultūringo žmogaus vidinė cenzūra smarkiai praranda pozicijas.
- Viskas. - smunku pro plyšį tarp jo ir sienos, pakeliui prigriebdama jo cigarečių pakelį ir savo mobilųjį, tada paltą, numestą ant kėdės. Ir pro duris.
Girdžiu, kaip jis šaukia laiptinėje, o aš beveik tekina bėgu laiptais. Gerai, kad nepersiaviau grįžusi, būtų kur kas mažiau drąsos bėgti nuo vyro su šlepetėmis, o ne su aukštakulniais. Trečia nakties, o jis klykia laiptinėje. Sako, kad išmes visus mano daiktus, visas mano knygas, užrašus, kad nueis į ligoninę ir padarys, kad niekada negaučiau padoraus darbo, nes aš nenormali ir visa kita, kas žmonėms tokiose situacijose gali šauti į galvą. Aišku, ir iki skausmo banalią, bet gana efektingą „nedėkinga kalė“. Kad ir ir kaip sparčiai, bet kol nulipi iš šešto aukšto, gali sužinoti apie save įvairiausių dalykų.
Lauke sumautai šalta. Prisidegu cigaretę - čia beveik ritualas, įsivaizduoju, jog dabar mano gyvenime vėl švarus ir baltas lapas, toks baltas, kaip tas sniegas aplinkui, žibintų šviesoje kartkartėm net suakina. Gatvės tuščios. Iš taksi parašau sms, kad nuvežtų visus mano daiktus A., iš jo pasiimsiu. Gaunu atsakymą: „Rytoj. „ Bjaurūs tie padorūs žmonės, greitai atgauna savitvardą, o tada elgiasi taip, tarsi ničnieko nebūtų nutikę.
Po keletos minučių jau pati skambinu į A. duris. Skambinu keliolika kartų, bet žinau, kad jis namie. Pagaliau atidaro, matau, jog pažadinau. Pro žiovulį pavyksta išgirsti:
- Vėl?
- Nenoriu apie tai kalbėti, - praeinu pro jį ir tiesiu taikymu į miegamąjį. Žinau, jog kairė lovos pusė A. namuose visuomet priklausys man, bet lygiai taip pat gerai žinau, jog niekuomet iš tiesų to nebus.

Atsibundu 23 minutės prieš žadintuvą. Už lango sninga, pirmąkart šiais metais. Pasuku galvą į šoną ir matau jį ramiai miegantį.
Žinau, jog paskutinįkart.