Užburs ji tave iš pirmo apsisukimo.
Paklysi miškuose, laukuose –
Laikui bėgant matysi tik
Paukščio fragmentą ant lubų.
Matysi tik ritmiškai judančius klubus.
Ji tau baltinius plaus, kruopščiai
Trindama įsisenėjusias dėmes, tarsi
Visus nuklydimus nutrinti norėdama.
Virs arbatą su imbieru, cinamonu, meile,
O tu nenorėsi jos žadinti anksti išeidamas
Į darbą. Ji bus moteris – tavo
Medžioklės trofėjus, o galbūt tu – jos?
Kartais pabėgti norėsi iš to kambario,
Tapusio lapės ar hienos urvu. Ji tykos
Ir sėlins, lauks neramaus tavo krustelėjimo
Ar nevalingo raumens susitraukimo.
Kartais būsi šunytis, inksčiantis prie kojų,
Ji – piktasis dresuotojas,
Mūza, fėja, angelas, dievas ir ragana - - -
Tavo būtis ir nebuvimas kartu.
Matysi joje tūkstančius kadaise aprašytų,
Apdainuotų, tapytų moterų atvaizdų,
Bet ji bus vienintelė, kuri skalbia tau baltinius,
Verda arbatą ir tyko neatsargaus nuklydimo.
Kartais būsi šunytis, inksčiantis prie kojų,
Ji – piktasis dresuotojas,
Mūza, fėja, angelas, dievas ir ragana - - -
Tavo būtis ir nebuvimas kartu. -Oho, stipriai pasakyta.