Perkūnas griebtų!
Kažkas jau dardina keliu,
O akmenų tiek daug,
Tačiau - nė vieno laisvo.
Kurį tiktai nuo grindinio imu,
Tai – su keliu.
Net nežinau, kaip šią kelionę pavadinti,
Bet vis dėlto:
- Nevenkit, broliai,
Akmeniu daugiau nemesiu.
Jais grįstą kelią susidėjau -
Ačiū, ačiū, Pilvotuk.Bet pas tave, sakyčiau,liūdniau.
O šiandien, rodydamas į šį eilėraštį, jau esu rašęs:
"Ten gi apie žmogaus gyvenimą. Mėgstu kartais pacituoju Seneką. Taip pat esu citavęs ir jo:
Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis. Ar reikia bėgti nuo savęs, jeigu žinai, kad neištrūksi.
Taigi, daugiau muzikos!
Ir iš tikrųjų šį eilėraštį skaitau linksmai, nepaisant netgi, kad jis gal ne koks".
Visi, tik gimę, nusipirkom
Tą bilietą į vieną pusę.
Pagimdėm sūnų, pastatėm pirkią,
Net medį pasodinom -
Kad kelią rodytų gimtinės pusėn.
Tik kelias vis toks pat, duobėtas, akmenuotas.
Kam jis iš vis man buvo, toks dulkėtas, duotas?