Atmerktos akys

Geležinės rankos spaudžia man galvą,
traiško mintis ir blaivų protą,
suriša rankas ir neleidžia pabusti.
Kartais, kai man daros sunku, einu gatve į nieką nereaguoju,
rodos visas pasaulis, ėmė suktis vėl, bet ne apie mane.

Širdį drasko tavo šaltos rankos, taip, tu neturi svajonių,
kurios nežalojo tavo sveiko proto.
Nes tu gyveni tik sau, o mane tu kankini.

Pažvelk į šį rytojų,
Ką tu prisiminsi? Nubusi vienas ar ieškosi meilės svetimos?
Išaus nauja diena, bet tu išliksi toks,
koks ir buvai.
Plieno paukščiai apglėbs tavo šaltus pečius
ir nusineš į tamsią nežinią bekraštę.

Stovėsiu kryžkelėj vėjuotoj, užmiršiu sielvartą ir viską,
kas kadais gyvavo.
Atsiklaupsiu prieš save, prieš sielą nemirtingą
ir jai nusišypsosiu šaltu veidu.
Aš gyvensiu.