Malda tau

Dieve, ją pamilau..

Jai reiktų pasakyti kodėl dabar šypsausi,
Tai atsakymas būtų paprastas..
Kiekvienas mieste einantis žmogus.
Tai kruopelytė jos..

Dieve aš bijau vėl ragauti skausmą
Bet..
Gal aš turėjau sutikti tuos netinkamus žmones tam, kad galėčiau rasti ją, kad galėčiau pasiekti saulę išskėtes rankas, o gal privalėjau kentėti, kad pasiilgęs stipriai apkabinčiau jos pečius. Teko griūti, kad išmokčiau atsiprašinėjant  išsipurvinti kelius..

Atleiskit, kad  netikėjau tuo kuris aukštai.. Bet netikėjau tik todėl, kad pavyktu ja pasitikėti. Turėjau jausti simpatijas, kad galų gale supraščiau ką reiškia meilė.. Šaukdavau garsiai aš. jog galėčiau pajusti ką reiškia tarti mes. 5 metus rašiau eilėraščius, jog pavyktu mielai pasakyti kaip ją myliu

Žinau. Aš perdaug saldžiai kalbu, galvoju, svajoju, bet aš ištiesų ir esu toks. Bet saldumas, gal kaip ir saldainiai nenusibosta? Gal kartais per savo nervus beriu į mūsų bendravimą druską, tenka bijoti.. Kaip ir tos nepagydomos  ligos: MEILĖ, PAVYDAS, BAIMĖ.

GAl iš šono šlykštu, keista, neįprasta. Bet aš nieko pakeisti negaliu, nes ją myliu.

Labai bijau nakties. Nes patikėk, kaip baisu ryte jos neišvysti..

Bijau prarasti, kaip rytini sapną, kaip laukų gėlę.. Bijau…

Popieriaus lapas.. ir jis kupinas baimės.. 3 kartus suspaustas, suglamžytas, bet vis vėl paimtas į rankas.

Nes jame yra užrašytas tavo vardas.