Tas valkata gyveno elektros skydinėje. Gyveno ne vienas, kartu su porele žiurkių, kurios šildydavo jį darganotomis rudens naktimis. Vardu ši žmogaus iškamša buvo Zigmas, bet etatiniai sugėrovai iš trečiojo sąvartyno lygio šaukdavo jį Zighmfk‘ikai. Zigmukas buvo paprastas, geros širdies žmogus, tad ir malonumai jo buvo paprasti: pusbutelis „rašalo“, šunėko apkramtyta „Primos“ nuorūka, pagyvenusių šprotų dėžutė ir polemika apie niekšus, valdžią, šunis ir Dievą.
Nutiko taip, kad vieną audringą vakarą, kai Zigmas, apsiforminęs trim „Klumpės“ buteliais, valiojosi tarp elektros laidų, į pastotę trenkė žaibas. Nedidukas toks, gal vieno kito milijono voltų. Visgi to užteko, kad Zigmas ir dvi jo ištikimosios žiurkutės akimirksniu susijungtų į labai neapetitišką lydinį iš izoliacijos, susvilusių laidelių, pašvinkusios mėsos gabalų ir tuščių vyno butelių. Visas šis žaibo produktas gražiai prisiklijavo prie skydinės durelių, tad neužilgo atskubėję technikai net ne iš karto pastebėjo tą modernistinį meno šedevrą. Pirmiausia padvelkė keptos kiaulienos ir prisvilusio kaliošo aromatas, o paskiau vienas iš meistrų netyčia atsirėmė į tai, kas geresniais laikais buvo Zigmo veidas... o gal užpakalis? Šiaip ar taip technikas nepanoro aiškintis smulkiau. Dali skonio skulptūrą dar pagardino savo skrandžio sultimis ir geru gabalu viščiuko, kurį buvo suvalgęs pietums. Ne daug atsiliko ir jo porininkas, tik vietoj viščiuko buvo plovas.
Maždaug tuo metu, pagal šventus priesakus, nuo Zigmo, pavadinkim, kūno atsiskyrė siela. Reikia pastebėti, kad Zigmo siela buvo gan panaši į jo kūnišką pavidalą iki nelaimės. Tas pats padėręs žvilgsnis, septyni susivėlę plaukai ant pakaušio ir tiko tampomas skruostas. O jei šalia būtų atsiradęs policininkas su alkotesteriu, beveik neabejotina, kad dūšelė būtų pripūtusi nemažiau sunkaus girtumo laipsnio. Kiek paskraidžiusi kairėn ir dešinėn, stipriai dezorientuota Zigmo siela ėmė spręsti galvosūkį, kurį galima formuluoti maždaug taip: „O koks velnias, ik, čia buvo, žagt? “.
- Vargšas šunsnukis, turbūt net žagtelt nespėjo, - pagailėjo Zigmuko vienas iš meistrų.
„Kas šunsnukis? “ – iškart norėjo pasiteirauti dvasia, tačiau balso stygų nebuvimas gan stipriai varžė jo bendravimo galimybes. Tada Zigmas nupleveno atgal prie skydinės durelių ir pabandė dirstelėti vidun. Kelias minutes niekaip nesuprato ką regįs ir tik pastebėjęs gauruotą Rudės (stambesniosios žiurkės) snukį, styrantį iš keistosios masės centro, susiprato žvelgiąs į, daugiau ar mažiau, savo liekanas.
„Tai štai, ik, kaip viskas po mirties atrodo... “ – ir Zigmuko vėlė apsiverkė gailiom ašarom. Ektoplazminiai lašeliai susimaišė su lietum ir krito ant meistrų, kurie tuo metu skambino policijai ir gaisrininkams:
- ... nepamirškit šiūpėlės ir poros vielinių šepečių. – Baigė pokalbį ciniškesnis elektrikas.
„Jokios, ak jokios pagarbos mirusiajam, kiek aš, aaa inkšt, atidaviau... šiam miesto rajonui ir žmonėm, niekada nebuvau, žiaugt, įkyrus, na kartais, šniurkšt, trupinėlio, lašelio alaus pakaulydavau, o juk net nekaulydavau... “ – rypavo nelaiminga siela. „O kodėl tu, Dieve, užsiundei mane savo, ik, rūstybe? Kodėl tavo pikta ranka nenutrenkė visų tų kekšių, ik, kurioms buvau, matai, per prastas? Arba, ee pči, tų dvėselienų, pči, advokatų?... “ – tęsė monologą elektros skydinės vaiduoklis.
Tuo laiku atvykę gaisrininkai baigė grandyti Zigmuko ir jo augintinių liekanas nuo durų, o kadangi audra vėl ėmė stiprėti, pasiskubino kuo greičiau dingti. Likęs vienas Zigmo vaiduoklis kiek aprimo ir pabandė galvoti: „O juk aš girtas, kažin, kaip dvasios daro pachmielą? “, o tada dar viena baisi mintis trenkė Zigmukui galvon: „O tai kaip aš išsiblaivysiu, jei neturiu kūno!? “
Čia Zigmukas ėmė lėtai sukti ratus aplink elektros skydinę ir ieškoti naujos savo egzistencijos prasmės: „O juk rojun manęs neįleis, nes... nes aš negražus, ik, ir kelio nežinau, o ir apie ką aš su jais ten kalbėčiau? Ech, kad taip Stasių su Nikodemu žaibas nutrenktų, trise vis linksmiau, ik. O kažin, ką veikia dvasios žemėje?.. “. Įsisvajojo Zigmukas apie nemokamą įėjimą į teatrus ir baletus, tuojau pat save pataisė – įėjimą į aktorių ir balerinų persirengimo kambarius. Apie sėdėjimą seimo pirmininko kėdėje ir Didžiojo Kanjono apžiūrą. Tik viena mintis temdė jo svajones – vynelio trūkumas, nors neatrodė, kad prieš mirtį išgertas alkoholis ruoštųsi artimiausiu metu apleisti jo nematerealią esybę.
„O juk tai – gryniausias hedo.. e, hegedoz tfu, kūniško geidulio tenkinimas“ – toliau mintijo Zigmuko šmėkla. „Man reikia aukštesnio, dvasinio tikslo, žagt, juk ne veltui nuo tokios didingos stichijos kumščio gyvybę, ik, praradau... “
Štai tada, metęs atsitiktinį žvilgsnį skydinėn, pamatė Zigmas, kaip nuskuręs rainys treškina jo numylėtinės, Beuodegės, kūnelį. „Šėtone tu, vandale, mirusiųjų niekintojau, ik! “ – suriaumojo Zigmas. Katinas pabruko uodegą, sušnypštė ir nėrė į krūmus.
„Štai mano tikslas, mano dvasinė paskirtis, ik, ginti šventus palaikus nuo niekintojų! ”
Ir taip Zigmo dvasia iškeliavo į senąsias Jurbarko kapines, netikėlių ir chuliganų gąsdinti. Ir ne veltui ne vienas pisgotis ir pispankis dergdami ir niokodami kapines, po trijų „Klumpių“, ne kartą yra matę Zigmuką. Atsisakę savo bedieviškų užmačių jie bėgdavo kaip akis išdegę ir skleisdavo šiurpius gandus.
Gandus apie Zigmuką, Jurbarko kapinių poltergeistą.