Rašyk
Eilės (72119)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10339)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 44 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







*
Uždususi sustojau prie krūmų netoli namų. Nusipurčiau Anglies pavidalą ir klestelėjau ten kur stovėjau. Pora dešimčių kilometrų buvo nepastebimai įveikta. Gerai žmonės sako, kad baimė suteikia papildomas kojas. Širdis lipo per gerklę, akyse darėsi žalia, o rankos ir kojos virpėjo ne tik iš nuovargio, bet ir iš baimės. Lėkiau iš miesto nosies tiesumu nekreipdama dėmesio ar bulvės ar dilgėlės.
Sėdėdama bandžiau prisiminti, kas mane taip išgąsdino, kad dėjau į kojas kaip baikšti stirna. Niekas nesivijo, atpažinta kaip viena iš padarų nebuvau... Perkratinėjau įvykius ir tada atsiminiau jį, stovintį viduryje aikštės. Nors su kostiumu ir katiliuku ant galvos atrodė kaip tikras ponas, žvilgsnis buvo lyg pamišėlio. Išsproginęs akis Valytojas smaugė orą iškelta ilgapiršte ranka lyg pats norėtų savo aukai įvykdyti egzekuciją. Tame buvo kažkas labai atgrasančio, kažkas keliančio baimę ir norą nešdintis lauk. 
Pabandžiau nusiraminti kramtydama čia pat nusiskintos smilgos kotą. Dar sykį viską permąsčiau ir įtikinau save, kad Valytojas manęs nė su žiburiu neras, tačiau galvoje įkyriai kuždėjo, kad reikia kuo greičiau viską papasakoti tėvui.
Aukštyn į dangų besiritanti saulė kartas nuo karto išlysdavo iš už debesies. Kaimynų berniukas garsiai šaukdamas vijo iš daržo jauną telyčią, sode samdinė rinko obuolius, į vieną krepšį mesdama supuvusius, o į kitą sveikus, įseserė po kiemą ridinėjo ripką. Tik tėvo niekur nesimatė. Parėjau į trobą, kur pamotė sukiojosi aplink krosnį kažką linksmai niūniuodama.
- Labas rytas, Morta, - pasisveikinau peržengdama virtuvės slenkstį. – Gal matei tėvą?
- O! Iš kur tu čia, tokia išsipusčiusi? – kandžiai į pasisveikinimą atsakė nužvelgdama mano aprėdalą.
- Aš... ee... – nusisukau pagriebti nuo stalo duonos riekę. – Tai nematei tėvo?
- Jis pas Juozapą, aria.
Visai pamiršau! Tai galva – taukštelėjau delnu sau per kaktą, kad esu tokia vėpla. Nelaukusi kol Morta užduos daugiau klausimų apie tai, kur vaikštau, kodėl pasipuošusi ir kodėl dar nenudirbti darbai, smukau kambarin persirengti. Šiam kartui nebuvau spėjusi sugalvoti pasiteisinimo, o iš piršto išlaužti istoriją akimirksniu sugebėdavo tik tėvas. Nei pamotė, nei mano motina nebuvo vienos iš mūsų, besikeičiančiųjų, todėl reikalui esant tekdavo meluoti. Tiesa, dažniausiai visokius laikinus dingimus iš akiračio ir panašiai paaiškindavo tėvas – man nesisekė kurti istorijas. Aš paprasčiausiai stengiausi nesimaišyti po kojomis ir neužkliūti, o ramiai ir tylomis atlikti savo pareigas ūkyje, kaip elgiausi ir šį kartą. Skutau sau morkas lauke, prie sienos, atsisėdusi ant suoliuko ir nekantriai laukiau kol tėvas sugrįš ir nutaikęs valandžiukę galės su manim pasikalbėti.
*
Laikas vos slinko, atėjo pietų metas, o tėvas vis negrįžo. Knietėjo viską mesti ir pačiai nudrožti pas kaimyną. „Kiek galima ten kiurksoti?! “ – burbėjau sau tyliai – „Bulvės seniausiai nukastos... „ Trypčiojau prie tvoros ir graužiau dar ne visai išnokusią kriaušę. Pagaliau pamačiau jį, parmauliojantį per laukus ir neiškentusi nubėgau pasitikti.
- Tėti! - nekantriai šūktelėjau, - Tėti, turiu naujienų.
- Aš klausau. Sužinojai ką nors svarbaus? – kaip visada atsakė rimtu veidu.
- Taip. Ir manau, tau tai nepatiks...
Greitai išbėriau viską, ką girdėjau, mačiau ir patyriau. Tėvas išklausė tylėdamas, o jo veide palaipsniui ryškėjo susirūpinimas.
- Tai sakai gali susekti mus pusės kilometro atstumu. O ar tas prietaisas parodo kryptį?
- Iš kur aš galiu žinoti? Nemačiau iš arti. Pamenu tik, kad Valytojas šaukė „jis čia, tarp mūsų!.. “ ar kažkaip panašiai. Nerodė nei kurioj pusėj nei ką.
- Mh... Dar ką nors girdėjai, kas galėtų būti susiję su tuo... daiktu?
- Ne. Nors pala... – staigiai perkračiau atmintį, - Kai traukiausi girdėjau riksmą „jis tolsta“. Nežinau ar tai svarbu...
- Aišku svarbu!  Tai reiškia, kad prietaisas rodo atstumą. Gal ir nevisai tikslų, bet...
Jis nutilo. Trumpam susimąstė. Varteliai buvo jau čia pat.
- Eisiu į mišką, - nusprendė. – Paspęsiu daugiau spąstų, kaip žadėjau.
- Galiu kartu?
- Ne.
- Bet...
- Ne! Būk namie. Mortai nepatiks, kad tavęs vėl nėra. Ir taip jau bijau, kad nepradėtų ko nors išsigalvoti.
Nusiminusi, kad neleido eiti kartu, kiūtinau šalin. Tuo tarpu tėvas žingsniavo į daržinę virvės ir kitų reikalingų prietaisų, kuriuos buvo užsislėpęs tolimiausiam kampe.
*
Kartais tėvas pasiimdavo mane į mišką kartu. Žingsniuodavome per visokius brūzgynus, jaunuolynus ir kirtavietes. Stengdavausi neatsilikti ir suspėti su plačiais tėvo žingsniais. Jis kantriai mokino mane, kaip surišti kilpą ir kaip teisingai ją pritvirtinti. Rodydavo kur kokie žvėrys dažniausiai praeina ir kaip tas vietas atpažinti.  Ruošė mane ateičiai, tolimesniam, savarankiškam gyvenimui.
Tačiau padėtis pasikeitė, kai lyg Pilypas iš kanapių išdygo Valytojas. Šis žmogus nejučia augino baimę. Baimę, išplitusią tarp žmonių, kurie jau pradėjo kiekvienam žingsnyje dairytis ar nepamatys šalia kokio pavidalą bekeičiančio padaro. Ir baimę, pasiekusią mūsų ir kitų besikeičiančiųjų namus dėl grėsmės būti susektiems ir nužudytiems.
Niekada anksčiau nebuvau susidūrusi su tokiomis problemomis kaip ši, o ar tėvas buvo nežinojau. Jis retai kalbėdavo apie savo praeitį. Čia mes gyvenome ramiai kaip paprasti žmonės ir keisdavom pavidalus dažniausiai ne dėl kokio svarbaus reikalo, o kad būtume stiprūs ir neprarastume įgūdžių. Apskritai lakstyti vidurį nakties per laukus pasivertus šunimi ar stirna, arba skraidyti kylant saulei aukštai danguje kaip gandrui man buvo nepaprasta laimė ir aš vos galėdavau sulaukti tos valandėlės kai galėsiu vėl pakeisti pavidalą. Žinoma, nebuvo viskas taip paprasta ir mums kartais tekdavo pasistengti dėl savo išskirtinumo. Turėjau daug mokytis, kad sugebėčiau greitai persikeisti ir išlikčiau nepastebėta aplinkinių ar nesukelčiau įtarimo bastydamasi vidurį kaimo, pavyzdžiui, būdama lape ar zuikiu. Tačiau mano jauna ir nepatyrusi galvelė niekada nesusimąstė jog buvimas besikeičiančiąja gali būti pavojingas ir nepageidaujamas žmonių tarpe. Iki šiol nebuvau patyrusi tokio pavojaus. Tiesa, kelis kartus per neapdairumą mūsų vos neišaiškino ir kaime jau buvo pradėjusios sklisti kalbos, bet tai pavyko užglaistyti be didesnių vargų. Čia buvo visai kas kita. Tai ne pavieniai įtarimai, kai pašnipinėjus kas ir kodėl kalbama, tėvas prie taurelės naminukės visus įtarimus išversdavo į juokingą pokštą.
*
Aš visą dieną dirbau, tikėdamasi, kad pavyks negalvoti apie tai, kas gali atsitikti. Bet gerklėje lyg užstrigęs kąsnis įkyriai kiurksojo nerimo gniutulas, kuris vertė mane nuolat galvoti apie nepaaiškinamą prietaisą Valytojo rankose, apie tai jog jis gali mus susekti greičiau nei tikimės, apie miške užtrukusį tėvą, apie Mortą, kuri nežino jog šleikštus pavojaus kvapas skverbiasi į mūsų kiemą ir apie bėgimą arba net kovą dėl savo gyvybės.
Po saulės laidos pradėjau jau gerokai nerimauti. Daugiau kaip puse dienos įrenginėti spąstus – tėvas niekada tiek neužtrukdavo. Jau beveik planavau eiti jo paieškoti, tačiau neprireikė. Išvydau jį žengiantį į kiemą pro vartus. 
- Pagaliau! – sušukau jį išvydusi, bet prisiartinus mano džiaugsmas išblėso. Tėvas buvo murzinas bei atrodė labai pavargęs ir sunerimęs. - Kur tu buvai? Kaip sekėsi? Ar kas nors atsitiko?
Nieko neatsakydamas jis priėjo prie šulinio ir užsivertęs kibirą pradėjo godžiai gerti vandenį. Paskui rankomis sunkiai atsirėmė į medinį šulinio dangtį  ir pažvelgęs į mane prabilo.
- Mane susekė. Turėsim trumpam išvykti iš namų.
- Ką? Tėti, ką tu čia kalbi? – kai jo veide nesukrutėjo nė raumenėlis supratau, kad tai rimta. - O varge, ne... Kas nutiko?
Tėvas tik suraukė kaktą.
- Paduok man obuolį, Ilze.
Skubiai sulaksčiau iki trobos, kur krepšy, prie durų, buvo įseserės palikti dieną surinkti obuoliai. Ištiesiau vieną tėvui.
- O dabar jau pasakok, - atkakliai tariau.
- Na gerai, - jis sunkiai atsiduso. – Paspendęs spąstus sugalvojau pasidairyti po apylinkes, pažiūrėti, kas vyksta aplink, ar greitai sklinda žinia apie valytoją.
- Na, ir? – nekantravau, nors tėvas stabtelėjo tik atsikąsti obuolio.
- Pakentėk - papasakosiu. Tai va, - tęsė kramtydamas, - arčiausiai apie Valytoją kalbama Beržynėje. Tas mokslinčius tikrai laiko negaišta. Kai patraukiau Krūplių link pamačiau vieną mūsiškį. Kaip akis išdegęs dūmė zuikio pavidalu per ražienas skersai lauko. Dar bandžiau pašaukti, kad sustotų, bet jis kaip paklaikęs nulėkė tolyn. Paskui išgirdau šunų skalijimą nuo kaimo pusės ir  pamačiau raitelius. Jie septyniese vijosi mūsiškį.
- Nepamatė tavęs?
- Tuo metu ne. Nors gal ir galėjo susekti prietaisu. Buvau tik išlindęs iš krūmų kai juos pamačiau, tad atsitraukiau atgal ir apsukau didelį lanką kol pasiekiau Krūplius. Tikėjausi išgirsti ten ką nors konkretesnio apie Valytojo planus. Bet žmonės kaip maro išgąsdinti, sėdi namuose tyliai, pasislėpę. Nenorėjau atviroj erdvėj keisti pavidalo, kai aplink visi budrūs. O sėlinti į kiemus ir šunų erzinti irgi negalėjau, nes buvau pasivertęs lape. Žodžiu, be reikalo aš ten lindau. Kai supratau, kad nieko nebus patraukiau namo, bet dar nepalikus kaimo išgirdau visai netoli kažką garsiai šūkaujant. Pasirodo per ilgai uždelsiau ir Valytojas su visa gauja jau buvo spėjęs grįžti ir tikriausiai tas prietaisas parodė, kad aš esu šalia. Stovėjau vidurį kelio, abiejose pusėse tvoros – teliko bėgti tiesiai.  Bet jie irgi buvo greiti. Pamatė mane lekiantį per lauką, aišku, puolė vytis. Tuo metu nepagalvojau, kad negerai bėgt namų link. Kad išsidaviau suvokiau tik po to, kai įlindęs į tankumyną ir persivertęs į varną pasprukau nuo jų.
Nežinojau net ką pasakyti. Negalėjau kaltinti tėvo, kad išsidavė. Nors jis ir atrodė ramus, bet buvo aišku, kad tada ne juokais išsigando. Aš tikriausiai jo vietoje net nebūčiau sugebėjusi pasprukti.
- Tai todėl ir negalime pasilikti namuose? – paklausiau nors ir taip buvo aišku.
- Taip. Labai tikėtina, kad jie greitai atsibels iki čia. Negaliu leisti, kad jie mus rastų, taip pat negaliu leisti, kad Morta ir kiti sužinotų kas esame.
- Suprantu, - tyliai ištariau. - Einu, paimsiu maisto, vandens... dar ko nors reikia?
- Aš pats pasirūpinsiu kitkuo. Tu eik. Negaišk.
Nedelsiau nė akimirkos. Jaučiau, kad nėra laiko lėtai vaikščioti, užsigalvoti apie ką nors nereikšmingo vyniojant į rankšluostėlį duoną ar niūniuoti ramią melodiją pilant į gertuvę vandenį pro siaurą kaklelį. Beruošiant ryšulį su daiktais išgirdau į trobą įeinantį tėvą. Nusispyręs purvinus batus jis perėjo per virtuvę įžengė į tamsų kambarį. Girdėjau kaip sugirgždėjo atidaromos spintos durys ir Morta pribudusi apsivertė lovoje. Iš jų tylaus pokalbio išgirdau tik prikimusius Mortos žodžius „ar tai būtina? “.
Taip, mums buvo būtina išvykti. Tikriausiai tėvui nelengva meluoti mylimai moteriai ir palikti ją vieną tiksliai nepaaiškinus kodėl ir kaip ilgai jo nebus. Jaučiausi tarsi mes regztume klastą. Jei vidurį nakties kur nors išvyksta vyras, niekas dėmesio neatkreipia, tačiau jei jis pasiima ir savo nepilnametę dukterį - tai jau šiek tiek keista.
*
Užsikabinęs ant peties šautuvą tėvas įžengė į mišką tylėdamas. Rankoje jis nešė nedidelį žibintą, kurį uždegė tik mums paėjus gilėliau tarp medžių. Žingsniavau šalia jo susimąsčiusi, bet neišdrįsau nutraukti tylą, nepaisant to, kad knietėjo paklausti kur vis dėlto mes einam ir koks planas.
Miške buvo visai tamsu, o žibintas apšvietė tik nedidelį ratą aplink. Tarp šakų tąsėsi voratinkliai, primindami apie artėjantį rudenį. Juos nuolat tekdavo braukti atgalia ranka nuo veido ir plaukų. Tėvas vedė miško gilumon – tolyn nuo kaimo ir nuo namų. Mūsų kelyje vis pasitaikydavo tankūs neįžengiami eglynai, kuriuos reikėjo arba apeiti aplink arba žingsniuoti kokia penkiasdešimt metrų susilenkus perpus. Taigi mes ėjome zigzagais, ir aš sunkiai beįsivaizdavau, kur mes atsidursim.  Sunku pasakyti kiek laiko mes taip žingsniavome. Gal valandą gal mažiau, bet medžiai retėjo,  eglynai nutolo aplink matėsi daugiausia pušys ir beržai. Vos pastebimai, bet mes leidomės žemyn. Tada pajutau, kad po kojom pasidarė šlapia, o samanos tapo minkštos ir klampios. Tai pajutęs tėvas sustojo, pastatė žibintą šalimais ant kupsto ir padėjo šautuvą.
- Dar turi anglies plaukų? – paklausė ramiai.
- Nežinau, ne turbūt... o kas? – nesupratau ką jis čia sumanė.
- Blogai, labai blogai. Noriu aprodyt tau ir pats apžiūrėt šią pelkę. Manau liksim kažkur aplink ją ir atsiviliosim Valytoją.
- Čia pelkė? Pala, pala... Ką tu sakei? Atsiviliosim Valytoją? – nujaučiau, kad tėvas sumąstė kažką pavojingo.
- Vėliau paaiškinsiu, pirma turi pamatyt. Na, ar jau ištraukei atsargų dėžutes? Susirask ką nors, kad gerai matytum tamsoje.
Skubiai atrišau ryšulį. Tarp mano atsargų buvo ne kas likę: pora kregždės plunksnų, kuokštelis kiškio kailio, telyčaitės plaukai ir švelnūs įvairių kaimo kačių pūkeliai.
- Galiu rinktis tarp zuikio arba katės, - kaltai ištariau, suprasdama, kad dabar kai labiausiai reikia mano atsargos labai menkos ir mažai naudingos.
- Oi, Ilze, netinka nei tas nei tas. Va imk, dar tebeturiu kažkokio kaimo šuns kailio.
- Ačiū, - paėmiau plaukus ir nedelsdama persikeičiau.
Pasimuisčiau, apsisukau ratu - mano pavidalas buvo neaiškios rudos spalvos, nušiuręs, šiek tiek liesas, bet nors ne visai mažas.  O va, tėvas atrodė daug geriau. Tikras vilkšunis. Jam vis pasisekdavo  išsirauti dručkio, priklausančio kaimo veterinarui, plaukų neprarandant kurios nors galūnės. 
- Judam, - paragino tėvas nugindamas mano mintis šalin ir pirmas patraukė virš mirusio ežeriuko.
Ši, nedaug kam žinoma, pelkė buvo visai nedidelė. Gal poros šimtų metrų pločio ir puskilometrio ilgio. Viename jos gale pavojingai juodavo akivaras taip ir laukdamas kol koks nors žioplelis neapsižiūrėjęs įkris. Apsukome jį saugiu atstumu. Bevardė pelkė nebuvo visiškai atvira – vienur tankiau kitur rečiau augo skurdžios pušys ir visokie lapuočiai. Pakraščiais ir aplink akivarą buvo ypač pavojinga. Ten samanos buvo labai klampios, visas paviršius plūduriavo ant vandens. Ilgiau pastovėjus vienoje vietoje arčiau pakraščio pajusdavai kaip grimzti, o priešais, kažkur už dviejų metrų, nestabilus pagrindas pamažėle kyla, tarsi norėdamas, kad susverdėtum ir suklupęs įsmuktum į prarają.
2012-01-08 22:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-07 16:03
Lengvai
Tuo tarpu tėvas žingsniavo  - džeeeeeeergt, kalbos kultūros klaida;
Tačiau padėtis pasikeitė, kai lyg Pilypas iš kanapių išdygo Valytojas. Šis žmogus nejučia augino baimę. - bet juk Valytojas pasirodė tik vakar, taip? Tai kas galėjo taip greitai pasikeisti?

Tėvas grįžta vis tip momentu, kai dukra nori viską mesti ir bėgti jo ieškoti - kartelį taip galima, bet du - jau per daug;]

įseserės palikti dieną surinkti obuoliai - buvau tikra, kad obuolius rinko samdinė;

beje, skaitydama apie tuos vorantinklius pagalvojau, o vorais, ar musėmis pasiversti gali? Na, vorui kojų nurautų, musei - sparnelį, mm?

Tarp mano atsargų buvo ne kas likę - ne kas likę? bet ji juk nedaug jų sunaudojo per tas dvi serijas kur skaitau, gal greičiau ne ką teturėjo surinkus?


Taaaaip, truputį noris kabintis prie tėvo ir dukros personažų. Pritariu Ievai, kad tėvas neatrodo labai malonu ir ne vien dėl to, kad siunčia Ilzę miestan, bet ir dėl to, kad ima ir nepapasakoją savo plano, arba ką sužinojo mieste... Na bet tarkim, tėvas.
Pati Ilzė kiek kartoninė, norėtųsi iš jos daugiau emocijų, juk ji - paauglė, o kaip hormonai ir "kaip jis drįsta nieko nesakyti man, vieninitelei, kuria gali pasitikėti?". Santykiai su Morta irgi neįtikina, ši apurzgia Ilzę ryte,  o prieš išeinant pastaroji galvoja, kad tėvui sunku palikti mylimą moterį. Ok, nebūtinai turi būti didelė priešprieša tarp pamotės ir įdukros, bet šiek tiek įtampos nepakenktų. Be to, norėtųsi epizodo su įsesere, dabar neaišku: draugės jos, priešės, ar paskalbusios viena kitai šaltąjį karą, šypt.

Darkart 4 nuo manęs, nes visgi įdomu, be to, miškai, pelkės - ou jets=]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-01-18 21:01
ieva3003
Aš pagalvojau, kad tėvas - labai jau nemalonus tipas. Kodėl? Siunčia dukrą miestan, kai žino, jog ten tyko Valytojas, galintis ją atpažinti. Tegul tai ir logiška.
Bet įdomu, kuo viskas baigsis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-01-14 15:27
innuendo
Kažkuo priminė japonų filmuką apie meškėnus, kurie užsidėdavo medžio lapą ant galvos ir pasiversdavo žmonėmis :)

Šiaip  - puikus darbas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-01-12 23:22
St Sebastianas
Puikiai supratau ką reiškia tas morkų skutimas sau, tačiau tai netinka pasakotojo žodžiuose. Jei tai būtų dialoge, viskas būtų gerai:

- Prisimeni Petrą?
- Aha, štai vakar, skutau sau bulves, žiūriu tas kaip patrakęs per laukus lekia.

Na, jei kita dalis bus paskutinė, tai kregždutė taip ir liks penkiasdešimtkilogramine.:) Nieko negaliu padėti. Stebuklinėje fantastikoje man dar normaliai atrodo virsmas į panašių gabaritų padarus, tačiau kai tūris ir masė skiriasi keliasdešimt kartų man jau kiek kreivokai atrodo. Žinoma, galima tai išspręsti kaip nors kūrybiškai, bet čia to neradau.

Kuriant personažus rekomenduoju juos iš anksto aprašyti. Vėliau iš aprašymo paprasčiausiai galima traukti citatas, kai to prisireikia.

Kūrinyje visko turi būti tiek kiek reikia. Tai reikia pajausti. Pavyzdžiui, pasaulis kuriame vyksta veiksmas galėtų būti pakankamai įdomus. Pasaulį galime parodyti per personažus, arba personažus kurti per aplinką. Tarkim "Buvau niekuo neišsiskirianti mūsų kaimo bobelė: viriau ėdalą, traiškiau karves ir užsiiminėjau juodąja magija." Štai ir sužinome pasaulio tipinį kaimą: moteriškės yra tokio dydžio, kad gali karvę sutraiškyti ir dar iškvietinėja šėštoną vakarais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-01-12 19:34
Zefyra
Oj dar nepaminėjau, kad kita dalis (beje, paskutinė) turėtų būti iki vasario mėnesio ;)
dėl šios priežasties, kad neilgas kūrinėlis per daug ir nesiplėčiau apie aplinką. Vėl suklydau?

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-01-12 19:32
Zefyra
Ačiū už kritiką :)

Dėl tų morkų. Matyt čtokį išsireiškimą (kuris turi kitą reikšmę - ne tą, kad kažkas morkas skutasi sau) vartoju tik aš, tai bus proga daugiau nebevartoti :)

Kažkaip norėčiau paprieštarauti dėl taip vadinamos, penkiasdešimtkilograminės kregždutės :) Čia fantastikos skyrelis, tai kodėl negali ta kregždutė būti normalaus svorio kaip ir kitos jos giminaitės? Ar būtina visus maginius reiškinius paremti logika?

O charakterių, pasirodo, vis dar nemoku kurti. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-01-12 18:44
St Sebastianas
Skutau sau morkas Ech tas šiuolaikinis jaunimas - tikri egoistai. Draugui ar giminei nuskustos morkytės nepasiūlys, pats sutriaukš ir paminės kokia skani buvo, kad tam būtų dar apmaudžiau...:]

Supratau, kad autorės dienoraščio įrašas bent iš dalies dedikuotas man, todėl jausdamas sąžinės priekaištus perskaičiau šį tvarinėlį. Jei visiškai rimtai, jokių sąžinės priekaištų nejaučiau, paprasčiausiai prisiminiau, kad tai istorija apie penkiasdešimtkilograminę kregždutę.:] Negalėjau atsispirti pagundai ir perskaičiau. Įspūdis nuo praėjusios dalies ne kažin kiek pakito, tačiau yra keli dalykai, apie kuriuos norėčiau pakalbėti.

Aš pašokau ant kojų ir pačiupęs savo pistoletą nuo stalelio puoliau skaityti kūrinių fantastikos skyrelyje.

Pašokau ant kojų ir pačiupęs pistoletą nuo stalelio puoliau skaityti kūrinių fantastikos skyrelyje.

Koks skirtumas tarp tarp šių sakinių? Kad antrasis sakinys trumpesnis dviem žodžiais yra ne tas atsakymas, kurį norėčiau išgirsti. Sakinį turi sudaryti reikalingi žodžiai. Tarkime, jei anksčiau būčiau paminėjęs, kad ant stalelio gulėjo krūva pistoletų, kurių tik vienas yra mano, tuomet galima nurodyti, kad pasičiupau savo. Jei ten yra tik mano pistoletas, tuomet logiška, kad galiu pasičiupti tik savo ir šis žodelis tampa balastu. Lygiai ta pati situacija su žodžiu aš. Juk nesakome kaimynas pašokau ant savo kojų? Žodis aš pakankamai dažnai yra balastas. Kodėl apie tai bambu?

Apskritai lakstyti vidurį nakties per laukus pasivertus šunimi ar stirna, arba skraidyti kylant saulei aukštai danguje kaip gandrui man buvo nepaprasta laimė ir vos galėdavau sulaukti tos valandėlės kai galėsiu vėl pakeisti pavidalą. 

Tikriausiai dabar galvoji kodėl pateikiau sakinį be aš? Jame nėra aš, nes aš jį ištryniau. Ar pasikeitė sakinio perteikiama informacija? Ne. Kas pasikeitė? Sakinys skaitomas greičiau, todėl yra panašesnis į pasakojimo būdą, kai bandai kalbėti apie tai, kas patinka. 

- Tėti! - nekantriai šūktelėjau, - Tėti, turiu naujienų. 
- Aš klausau. Sužinojai ką nors svarbaus?


Na, o kas dar gali klausyti? Kaimynas Petras Zajoncas? Jei prieš tai būtų klyksmas "Manęs niekas nesiklauso!", tuomet logiškai ir nuosekliai atrodytų "Aš klausau, kad ir kaip to nesinorėtų!" Arba radijo ryšys  "Visiems visiems visiems čia Kregždutė ar mane girdite? Kregždute, čia Vilkšunis, aš klausau!" Vis dėl to tėvas su dukra bendrauja, o ne specialiųjų pajėgų kariai.

Dabar kiek apie tėvą. Pati autorė galėtų pasakyti kokios yra jo charakteristikos? Nes skaitant man labiau panašu, kad jis yra toks, kokio reikia tuo metu. Be to, galvojant apie tėvą jis atrodo geresnis nei yra rodant jį. Na, tarkime tėvukas moko to ar ano, su skaldo pokštus prie naminukės taurelės... Ir tai tas pats žmogus, kuris kalba kapotais sakiniais? Mažų mažiausiai tai neįtikina.

Šioje dalyje užkliuvo ir pats pasivertimo procesas. Jei pavidalkeitys nori kažkuo pasikeisti, jam yra būtini kokio gyvio plaukai. Kaip suprantu, užtenka tam tikro kiekio, nereikia sunaudoti viso kailio. Taigi, kas trukdo pasigauti kokį zuikį, visą jį nupešioti ir pliką paleisti atgal į miškus? Juk plaukų užtektų ilgam. Lygiai tas pats su paukščiais - pagavai nupešiojai ir gali vartytis kiek patinka.

Paskutinis klausimas: kada ir kur vyksta veiksmas? Aplinka aprašoma taip šykščiai, kad skaitytojas nieko nežino apie pasaulį, kuriame vyksta veiksmas.

Šiaip kūrinys palieka neblogą įspūdį. Klaidos akių nebado, pats tekstas sklandus, netgi pakankamai vaizdus. Nesudomina tiek, kad galėčiau pasakyti, jog kitos dalies lauksiu su nekantrumu, tačiau vis dėl to lauksiu. Kada ji turėtų pasirodyti?:]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą