Pradžios knyga I

Buvo vakaras ir rytas - šeštoji diena

Buvo pampos, žalumo, kurio ligi tol neregėjo,
Nes nebuvo akių, kuriomis į tas pampas žiūrėtų,
Tiktai klausės žolė neaukšta ir šiurenama vėjo,
Kaip jis ėjo per pampas basom ir iš lėto.

Pro suplėšytą dangų į pampas pradėdavo lyti:
Kartais daug ir be galo ilgai į tenykštį atolą.
Tik nebuvo nakties, ten tik amžinas stichijos rytas,
Išsidriekęs per pampas jam tiesiai po kojų.

Buvo pampos, žalumo, kurio ligi tol nieks nematė, -
Tik jo šypsančios akys, pritvinkusios pievų nefrito.
Ir galbūt iš to pampų gražumo, galbūt - iš vienatvės:
Jis sukūrė Tave šeštą dieną iš ryto.