Kiekvieną rytą aš pabėgu
Vieninteliu tiltu
Nugriuvusiu tarp mūsų
Ir ieškau skraistės apsisiausti
Tyla iš rūko išausta
Tu – mano glėbyje
Ir aš įsisupu į tavo kūną
Tu – plika
Žiema...
Tikrai, šakiškas kūrinys. Pradžia stipri, nors vaizdas ir neryškus. Po to kažkas labai pažįstamo ir kiek popsiško (skraistė, išausta tyla, glėbyje), o pabaiga įdomi (įsisupu), nors ir nuogoka...