Išviriau arbatos, kaip prašei - raudonos. Ką manai daryti su karštu puodeliu lovoje, gal ateisi į virtuvę prie stalo? Nupirkau tavo mėgstamiausių meduolių. Lauke stipriai lyja, ir taip visą dieną, namų langai šlapi tarsi kas darbščiai ant jų piltų kibirais vandenį. Buvau jau prie namų durų, kai aptaškė pro šalį važiuojanti mašina. Sušlapau, bet nesušalau. Sėskis, palaikysiu puodelį. Negaliu atsipeikėti po vakar, ką padarei. Turėčiau? Man reikia keletos dienų, kažkiek laiko, nemėgstu skubėti. Esu lėta. Einu surasiu storas kojines, tau niekas nepadeda. Truputėlį pykstu, kad apgavai. Suprantu, norėjai mane perspėti, bet jei ir būtų tau pavykę, nesijausčiau dabar geriau. Laikas per trumpas, kad jį skaičiuočiau, vakar diena atrodo jau taip toli nuo šiandienos, toliau nei sapnas... Tą vasaros dieną nenorėjau tavęs girdėti, jaučiau kalbi tiesą. Išsigandau, buvai labai senas. Pirmą kartą mes kalbėjome taip liūdnai, netgi nesidalinome žodžiais, o siuntėme juos pavėjui sėdėdami aukštoje žolėje prie upės ant pylimo. Rėmeisi ranka į žemės kupstą, tavo nugara su kuščio dydžio gumbu po megztiniu buvo nukreipta į saulę. Šilumos smulkios dalelytės skverbėsi į mūsų rūbų siūlų plyšelius. Klausiau priešais akių, žilų plaukų, naršomų vėjo, ir mačiau kaip tu leidiesi būti pavergtas viso to išėjimo. Žvelgei kažkur į tekančią upės vagą, tą patį sugrįžtantį, žaižaruojantį vandenį kas vasarą, kas žiemą, tarsi gyvybės ratą. Upę visada randu čia lyg kokį seną bičiulį, tarei, pameni? Nešyla kojos, arbatos negeri. Būtų gerai tau nusnausti. Neišeisiu, turiu daug laiko. O jeigu nori, pakursiu tau pečių. Ką dabar jauti, yra netikra ir niekados nebus, ar gali būti šalta mirusiajam? Pykstu, kad neatsakai man. Anksčiau juk daug kalbėdavome, net ir tyloje. O dabar? Suimčiau už pečių ir papurtyčiau, tavo galva atsiloštų atgal, miegančios akys liktų praviros, bet negi tai iš tiesų tau padėtų? Susuksiu tave į antklodę, bus geriau. Kaip ir susitarėme, einu užkursiu pečių. Nieko nevalgai, o jei išvirčiau sriubos? Žinoma, nesunku, yra daug sunkiau atleisti. Šiandien nesupratau kodėl lietus neišplauna man vidaus, o tik kūną, ar aš neprieinama? Lijo ant meduolių, bet ir jie liko sausi maišelyje. Žinai, kas blogiausia, tu manęs visiškai neatjauti, tau nerūpiu, ne taip kaip tą dieną prie upės. Sėdėjai įaugęs ranka į žemę ir pasakei: išgyvensiu, patikėk. Pakartok dabar. Nepaliksiu, iki kol neišgirsiu. Laikysiu susuktą tave iki skruostai pamėlynuos, o vėliau gulėsiu ant sukastos žemės ir vistiek priversiu tave atsiprašyti. Netikiu, kad galėjai šitaip meluoti. Kažkoks skaudulys neaplieka manęs. Lūktelėk, tuoj sugrįšiu.
Mane kiek pritrenkė sakinys „Lauke stipriai lyja, ir taip visą dieną, namų langai šlapi tarsi kas darbščiai ant jų piltų kibirais vandenį.“ – gal nenorėta pavaizduoti, kad kalbamasi su žmogumi, uždarytu belangėje? Greičiau jau nuo čia norėta pradėti vaizduoti kalbėtojos „nučiuožimą“ dėl beprotiško prisirišimo prie (eks)pašnekovo.
Bendras įspūdis geras – patiko detalės ir pati kūrinio idėja. Trūksta taiklumo, todėl duodu 3+
misteri Omnia, tiesą sakot, geriau. Tik vorkšopas man tada, kai pribraukyta, pritaisyta. Čia jau paminklas - kūrinys akmeniu prispaustas, žemė sukasta, gėlytės sumerktos. Na, sakykim, negyvėlis (į temą) morge dar gal bus naudingas medicinos studentams - papjaustinės, parakinės, kaulelius paskaičiuos... o po žeme kas? - kirmgraužiam balius. Ir dar giminiečiams altorius žvakelei uždegt.
Neskaitęs pirminio teksto varianto, skaitytojas gūžtels-to, kas užsiminta komentaruose, tekste nė dūmelio nelikę. Nesuprasi, ko tie komentatoriai pušinėja.
Gal nereikėtų taisyti, kai jau komentarai sugulę?
Pasistebi, kad šiame tekstuke sujauktų sakinių neberasi, jų struktūra taisyklinga. Smagu.
Autorė man kaip tas augalas, kur vaikystėj mūšiams skabydavom, toks apaugęs apvaliais pumpurais su dygliukais-meti ir kimba į plaukus, drabužius. Va taip ir autorė apsiginklavus mintimis - švyst į skaitytoją ir prikimba. Tik nusikrapštyt tų minčių nesinori.
...šiandien lyjo stiklu, o aš aiškiai jaučiau, kaip upės vanduo nuskaidrina mano mintis...kaip norėčiau išvirti arbatos, kad sušiltų atvėsusi siela, kuri pasiklydo tarp manęs ir amžino laiko, prabundančio vis iš naujo, tartum lietus, neibaigiantis lietus...
...tokios man kylo mintys perskaičius, stiprus, keturi...
Jeigu dėl pernelyg didelio aiškumo, tai specialiai šį kartą nutariau atskleisti kortas, kas man nebūdinga...nes viename iš paskutinių kūrinių skaitytojai nesuprato, tad aš labai nusivyliau savo sugebėjimais. Na, tai šį kart, perspaudžiau.
Dėkui.
Tekstas turi autorei būdingą gylį ir tvirtą psichologinį pagrindą. Čia ir slypi kūrinio stiprybė. Bet atrodo, kad nepasitikima skaitytojo kompetencija ir vis kišamos užuominos: apie ką čia. Pavadinimas - labiausiai nevykusi ir, mano nuomone, visiškai nereikalinga užuomina, kur ten užuomina - tiesiog įžūlus šūksnis, menkinantis pasitikėjimą skaitytoju ir pačia savimi (autorės). Kam to reikėjo?
Kita, kas man kliuvo - teksto atkarpos, kur veliamasi į kartojimus. Nors tai tarnauja personažo psichologinei būsenai paryškinti, visgi, iki tobulumo trūksta grakštumo.
Kiek supratau, bandyta parodyti, kad kalbama su visai pasyviu, atsako nebeduodančiu, tad šis nukrito kaip iš dangaus: "Kaip ir susitarėme, einu užkursiu pečių."
Įdomu. Raiška šiek tiek klupinėja, galima būtų nurašyti lyrinio personažo būsenai, bet man labiau patiktų, kad nurašinėti nereiktų, kad būtų tikslu. Bet tai smulkmena.
Kiek blogiau yra pernelyg didelis aiškumas. Vos vos mažiau būtų užuominų (braukčiau „numirelis“, „sukasto virš tavęs kapo“), kad viską perskaitęs skaitytojas turėtų stabtelėti, darsyk sugrįžti mintimis ar akimis ir atsidusti: aha, mirė.
Nors net ir tuo atveju tai tebūtų įdomus kampas, dar ne visai gera proza.