Pokalbis

Išviriau arbatos, kaip prašei - raudonos. Ką manai daryti su karštu puodeliu lovoje, gal ateisi į virtuvę prie stalo? Nupirkau tavo mėgstamiausių meduolių. Lauke stipriai lyja, ir taip visą dieną, namų langai šlapi tarsi kas darbščiai ant jų piltų kibirais vandenį. Buvau jau prie namų durų, kai aptaškė pro šalį važiuojanti mašina. Sušlapau, bet nesušalau. Sėskis, palaikysiu puodelį. Negaliu atsipeikėti po vakar, ką padarei. Turėčiau? Man reikia keletos dienų, kažkiek laiko, nemėgstu skubėti. Esu lėta. Einu surasiu storas kojines, tau niekas nepadeda. Truputėlį pykstu, kad apgavai. Suprantu, norėjai mane perspėti, bet jei ir būtų tau pavykę, nesijausčiau dabar geriau. Laikas per trumpas, kad jį skaičiuočiau, vakar diena atrodo jau taip toli nuo šiandienos, toliau nei sapnas... Tą vasaros dieną nenorėjau tavęs girdėti, jaučiau kalbi tiesą. Išsigandau, buvai labai senas. Pirmą kartą mes kalbėjome taip liūdnai, netgi nesidalinome žodžiais, o siuntėme juos pavėjui sėdėdami aukštoje žolėje prie upės ant pylimo. Rėmeisi ranka į žemės kupstą, tavo nugara su kuščio dydžio gumbu po megztiniu buvo nukreipta į saulę. Šilumos smulkios dalelytės skverbėsi į mūsų rūbų siūlų plyšelius. Klausiau priešais akių, žilų plaukų, naršomų vėjo, ir mačiau kaip tu leidiesi būti pavergtas viso to išėjimo. Žvelgei kažkur į tekančią upės vagą, tą patį sugrįžtantį, žaižaruojantį vandenį kas vasarą, kas žiemą, tarsi gyvybės ratą. Upę visada randu čia lyg kokį seną bičiulį, tarei, pameni? Nešyla kojos, arbatos negeri. Būtų gerai tau nusnausti. Neišeisiu, turiu daug laiko. O jeigu nori, pakursiu tau pečių. Ką dabar jauti, yra netikra ir niekados nebus, ar gali būti šalta mirusiajam?
Pykstu, kad neatsakai man. Anksčiau juk daug kalbėdavome, net ir tyloje. O dabar? Suimčiau už pečių ir papurtyčiau, tavo galva atsiloštų atgal, miegančios akys liktų praviros, bet negi tai iš tiesų tau padėtų? Susuksiu tave į antklodę, bus geriau.
Kaip ir susitarėme, einu užkursiu pečių. Nieko nevalgai, o jei išvirčiau sriubos? Žinoma, nesunku, yra daug sunkiau atleisti. Šiandien  nesupratau kodėl lietus neišplauna man vidaus, o tik kūną, ar aš neprieinama? Lijo ant meduolių, bet ir jie liko sausi maišelyje. Žinai, kas blogiausia, tu manęs visiškai neatjauti, tau nerūpiu, ne taip kaip tą dieną prie upės. Sėdėjai įaugęs ranka į žemę ir pasakei: išgyvensiu, patikėk. Pakartok dabar. Nepaliksiu, iki kol neišgirsiu. Laikysiu susuktą tave iki skruostai pamėlynuos, o vėliau gulėsiu ant sukastos žemės ir vistiek priversiu tave atsiprašyti. Netikiu, kad galėjai šitaip meluoti. Kažkoks skaudulys neaplieka manęs. Lūktelėk, tuoj sugrįšiu.