Angelai, bedugnės –
Amžina diena...
Skrendam kaip į ugnį –
Vakaro žara...
Skrendame virš lauko
Vasaros žiedais –
Žmonės, virš bedugnės,
Su drugių pulkais...
Smėlis, kraujas – žaros
Upės vandenuos
Debesys per dangų
Karčiais nujuoduos
Nuliepsnoję žaros
Ges užges rūku
Baigsis dienos žalios,
Naktys, aš ir tu...
___________________
nieko asmeniško, tokią vakaro pasibaigiančios dienos, besileidžiant saulei, vasaros vakaro, ekspresyvią nuotaiką vaizdu pamačiau; skaitydama jūsų eilių, su potekste tokia, tartum paralelėje su žmogumi egzistencijoj - skrendančiu į šviesą sudegti, kaip sudega gėlės vasaros, jų gyvenimas toks trumpas, kaip sudega drugiai, lekiantys į liepsną, ir tie patys debesys, kaip juodų karčių žirgai lekia juoduoja, ir sudega, pakyla rūkas, baltas pabraido ir lieka žvaigždėtas dangus - naktis, žybsi, viskas sudegė saulėlydyje ; nors saulė niekada neužgesta, diena viena ir amžina, kuri tęsis, kol saulė kartą užges, ir jau tada nebepatekės; žmogaus gyvenimas toks trumpas toje amžinoje dienoje, kaip drugio, gyvenančio tris dienas, kaip vienadienių gėlių, vasarojančių ir sudegančių kartu su saulėlydžiu...
(nieko asmeniško.) tokia lyrika. Saulėlydžio ekspresija - lyrika.