Visi gyvi mes, gimėme, kas kuo, po saule...

Jonas Biliūnas, rašė, ką žino šuo?.. mhmmm, tik pamanykite – ką žino
  senas, žilas, kurčias, lyg ir niekam nereikalingas šuo, vardu Brisius,
  vis besistengiantis būti naudingu, nors sunkios blakstienos jau seniai (ne senai), o seniai, senam šuniui, merkė jo amžinai traiškanotas akis, bet jis, kiek išgalėdamas, stengėsi, būti naudingu, ir vaikydamas nuo savęs snaudulį, vis klausėsi, tačiau beklausydamas apsnūsdavo, ir girdėdavo per miegą:

  „šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai kelias Brisius iš guolio, ir loja užkimusiu mieguistu balsu.
– A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato, – girdi jisai pažįstamą balsą“, – rašė J. Biliūnas,
apie tai, ką galvoja šuo, nors buvo gimęs, kaip kalbėjo savo giesmėje Zauerveinas, „Lietuviais esame mes gimę... „, tai žmogumi, lietuviu, o ne kokiu tai šuniu; (jau po to įvykio, Amžinybėje, kada Ievą ir Adomą Dievas išvijo iš rojaus, pasak Biblijos, nes pastarieji suvalgė ne nuo tos obels obuolį, Dievo sode...) ir vis tik, rašė Biliūnas, ne ką galvoja žmogus, o ką galvoja sutvėrimas, gimęs po Saule, ant Žemės, šunėko kailyje... Beje, kurį, ištikimybėje atsidavime, retas padaras, gimęs žmogumi, žmogaus kaulyje, gali aplenkti. Juk šuo, tai kaip ištikimybės simbolis, ištikimybės pamokose lenkiantis net žmogų, štai:

“Staiga ugnis ir baisus trenksmas, – ir jisai griūva, sopulio pervertas. Pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinas, bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę...
Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė; tik nebegalėjo
suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti... „, –  rašė J. Biliūnas.

Ir iš kur tas Jonelis žinojo, ką galvoja šuo, juk gimė Jonas tai žmogumi?..
Nors, kita vertus, tą dalyką, kad ištikimybėje, Dievo sutvertas gyvas padaras gyventi šunimi, lenkia žmogų, tai gyvas padaras, gimęs žmogumi po Saule, gerai žino... O Jonas Biliūnas buvo rašytojas;
Žmogus prie meno – rašytojas, poetas, kompozitorius, dailininkas, menininkas – kūrėjas, tai jautresnių sielų individai; Meno žmonėms yra būdinga girdėti pasaulyje vibruojančius įvairiausius emocinius dažnius geriau ir aiškiau; beje, kaip ir žmonės, kurie rodos visai ne rašytojai, ne kompozitoriai, o daug sopulio išgyvenę, jei nepalūžta,
įgauna tiesiog žvėrišką intuiciją ir jautrą – girdi, ką jaučia net tie keturkojai šunys; nors jie neperka, tiems šunims papuošalų, nevedžioja jų į kirpyklas, nedažo tiems keturkojams plaukų, kaip dabar yra madinga; o tik įpila viralo, gal kartais jiems ir
padainuoja... o gal sau, žinodami ką jaučia net šunys, patys gimę žmonėmis, taip pamastydami apie tą gražią gyvą Žemę, neva nuodėmingą, į kurią Dievas žmogų ištrėmė, kad tasai,  nuo užgintos obels, vaisių užgintą nuraškė...

Vienas žmogus, gimęs japonu, tai japonų poetas, irgi ne šūdą malė,
sakydamas savo haiku:

                          “Kaip švilpia rudenio vėjas!
                        Tada tik suprasite mano eiles,
                              Kai liksit nakvot laukuose“
                Basho (Matsuo Basho - 1664-1964m. )
ir neaišku, ar jis tikrai miegojo laukuose, rudenį, ar suprato benamį,
kuriam tenka miegot laukuose, bet ne kakutį malė; Juk ir šiandien būna, kad žmonės benamiais gyvena, ir žemė jiems gultas, o dangus apklotas. Šalčiai prasideda, ir atveža jau žiūrėk naktimis į ligonines žmones, nušalusiom kojom ir rankom; O štai kitas, irgi japonu gimęs, rašė:

                                      “O vėjai kalnuos!
                                      Nepūskit šią naktį, –
                                      Miegu neramiu
                                      Klajūnas kelionėj užsnūdo
                                      Ant priegalvio kieto. „
                                     
                          Ryokan (Busono mokinys, gyvenęs  ir kūręs 1758-1831) vienuolis, poetas, kaligrafas. Buvo turtingas ir išsimokslinęs, vėliau tapo atsiskyrėliu ir 40 metų išgyveno kalnų šventykloje.
Mhmmm, kaip koks Zaratustra, paskui nusileidęs iš kalnų, kad šviesa su žmonėmis pasidalinti... keistuolis, ką, juk vėjai tai negirdi, o jis su vėjais kalbasi...)
                                                       
                                 
Visi gyvi mes, gimėme, kas kuo, po Saule                             

* * *
“Tremtin važiavau
Gyvulių vagone aš –
Gimiau lietuviu...

Tai grįžęs namo, net
Šunų mintis aš regėjau... „

* * *
„Au, au, šuniu aš
Gimiau“ – obels šešėly
Dainavęs seniokas,
Kenčiančiam karštį būdoj,
Žiemą mirė – šuo kaukė... „

Suprato seniokas šunį, kaip Biliūnas, kaip koks rašytojas...
Gimę vilkais, miškuose gyvena, karštą vasaros dieną, šešėlyje lindi tikriausiai;
Gimę šunimis, būdose, o Sibirą praėjęs tremtinys, žiūrėk ir šunį supranta... kaip koks poetas, kompozitorius, ar budistų vienuolis, gerbiantis bet kokį gyvą padarą, Dievo sutvertą gyventi po saule, ant tos nuostabios Žemės, kurioje gyvena ir augalai, ir be kurių žmogus - gyvis gimęs žmogaus gyvybės formoje, na niekaip neišgyventų...

P. S.
Su Naujaisiais jus  ponai, su naujaisiais, tremtiniai ir benamiai, vaikai ir seniai – šį vakarą, juk gruodžio 31 d; tai jau 2012 metai prasidės... O gali suprast, ką rašė gimę žmonėmis, ir 1664m. Tik žmonės poeziją rašo, ir šiaip romanus, pasakodami, ką mintija šuo –senas, jaunas, ar prakenčiantis karštį būdoje...


Užtraukim giesmę, Jurgio Zauerveino, „Lietuviais esame mes gimę... „; tad, su naujaisiais Jus, ponai, su naujaisiais, Juodojo vandens Drakono 2012 metais...