Lūžio taškas (2)

Siurblys virš mano galvos bėgėjasi pamažu, vis didindamas apsukas. Aš žinau, ką jis gali. Sykį Rasa jau vykdė eksperimentą su manimi Kleibnerio laboratorijoje, po jo ausyse spengė visą savaitę. Tačiau Rasa – tai ne Kleibneris. Ji stengiasi viską padaryti švelniai, atsargiai. Ir dar atsiprašo.
Pro storo stiklo langelį tematau tuščią patalpą. Briusas išėjęs, o Donco balsas tebedudena iš ten, kur nieko negaliu matyti.
- Aš jiems visados sakiau, kad reikia labiau kontroliuojamos aplinkos. Visi tie darbuotojai, besimaišantys aplinkui, emocijos, reakcijos... Būtum puikus pavyzdys, velniai rautų!  Bet ne, niekam neįdomus mano darbas, kol neprasideda šitai...
- Ką jūs darote? – neramiai pažvelgiu į viršų, laukdama siurblio apsukų apogėjaus. Kuomet jis įsibėgės, šioje sferoje gali nutikti tik du dalykai. Slėgis arba smarkiai pakils, arba sumažės iki dalinio vakuumo. – Kodėl šis eksperimentas neįrašinėjamas? Ko iš manęs reikalaujama?
- Kleibneris tau suleido raumenis atpalaiduojantį preparatą, todėl nepajėgsi išsiveržti iš slėgio kameros, - tęsia Doncas, lyg neišgirdęs mano klausimų. – O mes turbūt tiesiog pažiūrėsime, kiek ilgai tavo kūnas funkcionuos, kuomet slėgis sumažės iki vienos šimtosios atmosferos. Manau, tau dabar tikrai nereikia stengtis, kad sumuštum rekordus.
- Aš mirsiu?
- Miršta žmonės, - karkteli profesorius. – O tu... Tu – nustoji funkcionuoti.

Akimirką mąstau apie jo žodžius. Nežinia, ar Doncas norėjo man perduoti informaciją, tačiau jis pasakė pakankamai daug.  Buvo ne vienas eksperimentas, tikrinantis mano jėgas. Ir nors aš atsakymų niekada negavau, Kleibneris, matyt, žinojo, kad esu pajėgi sulaužyti slėgio kamerą.
Taip pat kuo puikiausiai pamenu kelis eksperimentus, kai man buvo leidžiamas raumenis silpninantis preparatas. Jų poveikis tęsiasi apie pusvalandį.
Siurblys slėgį sumažins pusiau greičiau nei per tris minutes. Vadinasi, spėsiu numirti dešimt kartų, kol galėsiu kažko imtis.
Tačiau aš mirti visai nenoriu. Ir nors Donco pageidavimas pamatyti mano mirtį slėgio kameroje turėtų būti aukščiau visko, šiuo metu aš taip nemanau.
Eksperimentas neįrašinėjamas ir neprotokoluojamas. Tai joks eksperimentas, tai kažkas panašaus į Donco pastangas ištaisyti klaidą.
Ar aš esu klaida?
Ar klaida gali sau taikyti tas pačias taisykles, kaip ir anksčiau?
O jeigu ir ne... Jei dabar mano gyvenimas virto egzistencija iki paskutinio atodūsio, tai ar ne pats metas pasirinkti kitą tikslą?
Savo tikslą...
Aš niekada nežinojau, kaip turi atrodyti kitas gyvenimo ar egzistencijos tikslas. Paklusti mokslininkams – itin paprasta ir patogi užduotis. Bet jeigu aš jiems nebereikalinga, ką man dabar daryti?
Visi pavyzdžiai mano atmintyje apsiriboja KITŲ žmonių norais, nugirstais valgykloje ar koridoriuose. Aš galbūt norėčiau kurį kartą padaryti kaip Rasa – nuvažiuoti pamatyti Naująją Zelandiją. Ji kartą prasitarė Kleibneriui, kad kai baigs savo darbą čionai, taip ir padarys.
Arba galbūt man tiktų pasekti Alfonso pavyzdžiu ir įsidarbinti naftos platformose. Išmokti chemijos, manau, neturėtų būti labai sunku...
Staiga susivokiu, kad siurblys virš mano galvos jau įsibėgėjęs. Užplūdusi baimė staiga padiktuoja vieną vienintelį norą – išgyventi. Be šio tikslo visa kita – tuščias reikalas.
Skubiai apsidairau, nors visai neseniai gana įdėmiai apžiūrinėjau aplinką.
Vienintelė silpniausia vieta šioje kameroje – stiklas. Tačiau netgi jis turi atlaikyti milžiniškus slėgių skirtumus, kaip ir durys. Kaip ir pats korpusas. Kleibneris be reikalo man leido preparatą, jis greičiausiai tik apsidraudė.
Ausyse ima spengti, kai pro skyles virš mano galvos imamas siurbti oras. Tai vyksta gana greitai.
Mintyse suskaičiuoju, kad maždaug po dvidešimties sekundžių man ims trūkti oro, kraujas iš odos porų ims sunktis maždaug po keturiasdešimties sekundžių, o po minutės turėčiau jau merdėti.
Uždengti skyles delnu?
Su tokia jėga siurbiant, mano delną paprasčiausiai sudraskys.
Tik tada susivokiu, kad rankose tebelaikau savo rūbą, kurį pasiėmiau, ketindama apsirengti. Ir nors Kleibneris man nedavė progos, tebelaikau jį, kažkodėl laikydama tai visai nesvarbiu dalyku.
Žinoma, rūbas neužkiš skylės. Jis slidus, tačiau ten yra pastorinti, šiek tiek lankstūs padai.
Nieko nelaukdama pasistiebiu ir priglaudžiu abu padus su visa medžiaga, kurią kaipmat įsiurbia. Siurblio garsas kiek pakinta, padai mirtinai prisispaudžia prie lubų, o nedideli ploteliai jų centre įdumba. Skylių diametras nedidelis ir aš tikiuosi, kad nežinoma medžiaga išlaikys pakankamai ilgai, kol...
Spengimas ausyse sustiprėja ir man ima lietis vaizdas. Nors mintys gana aiškios.
Dirstelėjusi į stiklą regiu, kad Doncas visai neketina stebėti mano galo tiesiogiai. Greičiausiai jis tą padarys, kai nurims mano agonija.
Kai akyse palieka tamsu, palengva atsisėdu ant šaltų grindų, tada atsigulu. Vis dar girdžiu kiek paaukštėjusį siurblio ūžimą. Dvidešimt sekundžių praėjo, aš vis dar kvėpuoju. Tačiau slėgis vis tiek pernelyg žemas ir pernelyg staigiai pasikeitęs. Prireiks laiko priprasti, jei tik neišgirsiu šūvio primenančio pokštelėjimo. Jei taip – viskam galas.
Keturiasdešimt sekundžių. Akyse vis dar tamsu, galva ūžia nepakenčiamai, tačiau dar kvėpuoju. Siurblio garsas palengva aukštėja, kuomet oras anapus mano rūbo vis labiau retinamas.
Neturėčiau jausti siaubo, tačiau būtent dabar jį tikriausiai ir jaučiu – kuomet mintys sustingusios laukimo būsenoje, tu žinai, jog nuo tavęs jau niekas nepriklauso ir belieka pasitikėti ta nežinoma medžiaga. Ir tu LABAI nori, kad viskas baigtųsi gerai.
Aštuoniasdešimt sekundžių...

Akyse vos vos prašviesėja, širdis daužosi kiek greitėliau nei turėtų. Pirmiausia ką pamatau – tai siaubingai įsigaubusius du taškus padų medžiagoje. Atrodo, kad juos paprasčiausiai suplėšė tose vietose, tačiau tokiu atveju jie turėtų laisvai kyboti.  Už stiklo vis dar nieko nematyti.
Tada primerkiu akis ir imu laukti toliau, nedrįsdama pakrutinti net piršto galiuką. Galbūt tai medžiagai iki paskutinės ribos betrūksta visai menko impulso, kurį suteiktų visai menkas oro gūsis. Nuo piršto galiuko.

Staiga siurblio gaudimas ima greitai kisti. Aš pajuntu milžinišką palengvėjimą – pagaliau jį išjungė. Šimtas šešiasdešimt sekundžių, aš tysau sferos centre, apkvaitinta žemo slėgio. Pusiau pramerktomis akimis matau nežymų judėjimą už stiklo. O po keliolikos sekundžių staiga mane užplūsta šleikštulys ir naujas galvos skausmas, kuomet slėgis viduje atsistato. Padai nukrenta prie mano šlaunies, iš paskos nutraukdami visą medžiagą. Nespėju tinkamai pamatyti, bet man rodos,  rūbas sugadintas neatitaisomai.
Blankus judėjimas už stiklo nesiliauja, aš nedrįstu pakrutinti akių, kad pamatyčiau aiškiau. Neramu, kad Doncas, ar Kleibneris galėjo pamatyti nukrentantį rūbą. Žinoma, Kleibneris matė, kaip jį įsinešiau vidun. Ką jis dėl to pagalvojo, neaišku. Turbūt nesitikėjo, kad toks daiktas galėtų sulaikyti siurblį. Bent jau aš to labai tikiuosi.

Dar po penkiasdešimties sekundžių garsiai klankteli liuko užraktas. Atsiranda nedidelis tarpas, išgirstu tylų Donco niurzgėjimą. Sprendžiant iš garso, jis ten ne vienas, tačiau kalbų negirdėti. Turbūt stebi mane ir vertina, kiek esu negyva.
- Spencai, tu imsi už kojų, - staiga visiškai aiškiai girdžiu Donco balsą. – Tomai... Abu paguldysite ją ant stalo, rankas nusiplausite. Ar ji labai kruvina?
Liukas plačiai atsiveria, visą vaizdą užstoja didelis blankus žmogaus siluetas.
- Yra šiek tiek. Pilvas, akys, ausys...
- Nesupratau? O kaip jos oda?
- Normali ta oda.
- Įdomiai... Paprastai žmonės ima kraujuoti visu odos paviršiumi, kuomet slėgis artimas vakuumui.
- Klausyk, profesoriau, man kartais nebeaišku, kuris iš mudviejų didesnis sadistas. Aš gal geriau paguldysiu ją ant stalo, o tu pasakas sek kam nors kitam, gerai?
- Čia tik kraujas, Spencai.
- Aš apie vakuumą. Žinai, kulka į galvą – irgi pakankamai geras eksperimentas.
- Ir tokiu būdu mes nebūtume sužinoję, kad jos oda tokia pajėgi uždaryti poras.
- Bijau, šioje vietoje aš imu tavęs nebesuprasti. Kas čia per skudurai?
- Kas?.. Kur?
- Štai, kažkokie suplėšyti skudurai prie jos.
Mane paliečia svetimos rankos. Tiesiai prie kaklo prisispaudžia. Aš sufokusuoju žvilgsnį į vyriškį, palinkusį virš manęs.
- Tai kad jinai gyva! – atitraukia ranką vyras ir dabar mudu šimtąją sekundės dalį žiūrime tiesiai vienas kitam į akis.
O tada aš nie...

- - -

... ko nelaukdama pirmą kartą savo gyvenime smogiu žmogui.

Po Kleibnerio injekcijos pilve tebejaučiu maudimą. Ir nors preparatas tebeveikia, man jėgų užtenka pakankamai. Spencerį palieku slėgio kameroje gulėti be sąmonės. Doncas tyso palei sieną, nustumtas kartu su liuku. Jo aš net nepaliečiau – tai trečias vyras, pavadintas Tomu, nepataikė elektrošoku. Pastarąjį prisvaiginau vaizdo kameros stovu.
Trys man draudžiami dalykai greičiau nei per septynias sekundes. Kažin, kiek laiko už tai bartų?..
Ir ką man dabar daryti?  Pirmą kartą savo gyvenime pasiekiau tikslą – išgyventi. Ką tokiu atveju darytų paprastas žmogus, kuomet jo svajonė išsipildo?

Staiga patalpą perveria ne itin garsus signalas, ritmingai besikartojantis vienodais tarpais. Garsas nemalonus, tarsi įspėjantis. Niekada anksčiau jo nesu girdėjusi.
- Dėmesio visiems, incidentas keturioliktoje laboratorijoje! – sušnypščia radijas Tomo pašonėje. – Visiems pamainos apsauginiams prie pirmojo mazgo!

Keturiolikta laboratorija – tai ši. Kleibnerio. Nežinia kodėl, tačiau pajuntu ne itin malonų prieskonį burnoje, lyg jaudulys prieš pavojingą eksperimentą būtų apėmęs. Kad ir kas paskelbė pavojų, jis viską matė. Išeisiu į koridorių – mane vėl pamatys. Kas žino, kiek čia iš viso paslėptų kamerų?..
Kadangi mano rūbas neatitaisomai sugadintas, pavagiu iš kabyklos baltą chalatą. Po pavojaus paskelbimo tesuspėja šešios sekundės prabėgti, o aš jau iššoku į steriliai baltą koridorių, sugniaužusi rankoje radiją.
Dešinėje durys baigia pasislėpti po nusileidžiančiu apsauginiu skydu. Visas koridorius atkertamas.

Dar niekada mano protas nebuvo toks siaubingai sujauktas. Net nežinau, kuria kryptimi mąstyti, ką daryti. Aiškiai žinau viena – nenoriu likti Kleibnerio laboratorijoje ir susitikti tų vyrų. Dabar man kaip niekada reikia kažko, kas man gali padėti ir pirma, kas ateina į galvą – Rasa.
Ji visada buvo man gera. Ir nors vieną kartą sumelavo, tai greičiausiai nedaug ką keičia. Ji mane užtars. Greičiausiai žinos, ką tokiu atveju turėčiau padaryti, kad viskas grįžtų į savo vietas.

Apsisprendusi ryžtingai patraukiu į dešinę, kur visai netoliese koridorius užsisuka. Deja, už posūkio, kiek tolėliau baigia nusileisti dar vienas skydas ir dabar aš įkliūnu atkarpoje, kur ne itin daug durų. Vienos iš jų, kiek pamenu, pažymėtos ženklu „tik apsaugai“. Artimiausios  veda į aklavietę – ten valytoja ir mechanikai  laiko savo įrankius. Lieka vienintelės durys, kurių man dar neteko varstyti.
Ir jos užrakintos. Elektroninė spyna pakankamai masyvi, kad atlaikytų nusilpusios biodroidės bandymus atverti jėga.
- Nagi! – iškošiu pro sukąstus dantis, įrėmusi petį į šaltą metalą.
Nieko. Nė menkiausio brakštelėjimo. Ant žėrinčio spynos paviršiaus išpaišyta žaliai gelsva emblema, vaizduojanti susisukusią DNR spiralės atkarpą. Žemiau jos – užrašas „tik su IV lygio leidimais“.
Man regis, mačiau Doncą nešiojantį kortelę su panašiu užrašu. Prisiminimas senas, nukištas į „šlamšto“ skyrių, tačiau paversti jį prioritetiniu kvantinėms smegenims – juokų darbas.
Taip, Doncas iš tiesų turi savo raktą, tačiau jis skiriasi – jo emblema vaizduoja žmogaus galvą su klaustuku vietoje smegenų. Greičiausiai tai reiškia, kad šiai spynai netiks. Kas dar?
Stukteliu petimi dar kartą, tačiau laimiu tik tiek, kad šauna kita mintis – o kaip tie du vyrai, gulintys be sąmonės?
- Ji jau koridoriuje, - sudžeržgia radijas. – Bando išlaužti duris į didžiąją laboratoriją! Paskubėkit!
Dvidešimt dvi sekundės – tiek laiko jiems prireikia susiorientuoti. Žmonės mąsto stulbinamai lėtai.
Puolu atgal į Kleibnerio laboratoriją ir suklumpu prie Tomo, kuris vis dar nerodo gyvybės ženklų. Jo drabužiai sunkūs, išdažyti keturiomis spalvomis, nelygiomis dėmėmis. Ir kišenių juose nemažai.
Skubiai išrausiu akivaizdžiausias. Užrašų knygelė, šratinukas,  šukos,  atlenkiamas peilis, ausinukas, visokie mažmožiai. Radusi nosinaitę, skubiai nusivalau paakius ir ausis. Kraujo ten yra, tačiau juo pati išsitepiau, kai slėgio kameroje gulėjau. O Doncas patikėjo vaizdu.
Tačiau labiausiai mane sudomina keistas daiktas ant dešiniosios vyro rankos. Primenantis pirštinę, tačiau metalinis. Su ypač pastorintais krumpliais, kur net trumpi smaigai įmontuoti.
Įsimetu chalato kišenėn užrašų knygelę, tada atsegu dirželį ir nutraukiu keistąjį daiktą. Jis atrodo kiek didokas mano mažai rankai. Kuomet įkišu vidun pirštus, pajuntu maloniai švelnios medžiagos prisilietimą. Ir jis truputį vibruoja sulig kiekvienu staigesniu judesiu. Užsegusi dirželį palankstau pirštus – net nesijaučia, kad būčiau kažką ant rankos užsidėjusi. „Pirštinė“ tarsi atkartoja visus mano pirštų judesius.

Koridoriuje staiga pasigirsta negarsus trinktelėjimas – atsiveria durys kažkur netoliese. Ir daugybės kojų, aiškiai artėjančių čionai, trepsėjimas. O aš dar net neradau reikiamos kortelės...
- Ji čia! Judu, pridenkite nuo sandėlio! – aidi balsas. – Vincai, pasakok!
- Taikinys laboratorijos viduryje, - staiga atgyja radijas. – Ką tik nusegė jėgos pirštinę nuo Tomo letenos. Ir Saimonai, man regis, jinai girdi visus pranešimus. Laiko rankoje raciją.
- Šūdas. Keičiam dažnį į ketvirtą poziciją.
Nors ir turiu rankoje raciją, ant dažnių reguliatoriaus tokios pozicijos nėra. Kol sutrikusi mąstau, ką galėtų reikšti toks pasiūlymas, iš už durų atsklinda garsus šūksnis:
- Er bė nulis penki! Pasitraukite nuo žmogaus, nusisekite jėgos pirštinę ir išeikite į koridorių iškėlusi rankas!
Akimirką man taip ir norisi padaryti. Įsakymas gautas, privalau paklusti.
Tačiau tada atsipeikėju – ar tai būtų išmintinga? Kas, jeigu tai ne grįžimas prie status quo? Kas, jeigu jie užbaigs tai, ką Kleibneris su Doncu pradėjo?
- Er bė nulis penki, Rebeka!  - sugriežtėja kalbančiojo tonas. – Būkite išmintinga! Pasitraukite nuo žmonių ir išeikite į koridorių pakeltomis rankomis!
Ir vėl tarsi impulsas užgimsta viduje paklusti komandai. Abejoju, todėl stoviu vietoje, žiūrėdama į uždarytas duris ir klausydamasi krebždesių anapus. Pakankamai gerai girdžiu žmones, skubančius prie durų.
- Kas man bus? – garsiai klausiu. – Ar mane sugrąžins atgal į slėgio kamerą?
Kurį laiką jie tyli, tikriausiai tardamiesi su Vincu kitame ryšio gale.
- Jūs būsite nuvesta į savo kambarį, vėliau jumis pasirūpins specialistai! – atskrieja atsakymas. – Tačiau jūs privalote paklusti įsakymams nedelsdama! Išeikite į koridorių neginkluota ir iškėlusi rankas!
Šį kartą aš nesipriešinu, lėtai patraukiu prie durų, atseginėdama pirštinę. Nors atsakymas gana miglotas, jis suteikia savotiškos paguodos. Būsiu nuvesta į savo kambarį – tai jau gerai. Vėliau manimi pasirūpins.
Sustoju prie durų, uždėjusi ranką ant rankenos.
Kaži, ar Doncas su Kleibneriu irgi manimi „rūpinosi“?
Sekundę sudvejoju, tačiau praveriu duris. Nors jie nori mane matyti nedelsiant, kažkodėl visai nesinori skubėti. Mano mintyse dar niekada neliepsnojo tokia ugnis, kai nežinai, ką tiksliai privalai daryti. Kai ima baimė, ima drebėti pirštai ir viską norisi atlikti kuo lėčiau.
Kyšteliu nosį į koridorių.
O tada sutrata griausmingi šūviai, į akis pažyra tinko skeveldros. Pajuntu nemalo...

---

... nų deginimą kairiajame šone, kur į mane pataiko kulka.

Apkvaitusi iš netikėtumo ne iš karto suvokiu, kad šaukiu. Gal iš baimės, gal iš skausmo. Duris palieku ramybėje, prisispaudusi nugara prie spintos. Koridoriuje sumaištis, tačiau žingsniai neartėja. Niekaip nesuprantu, kas ką tik nutiko. Aš turėjau pasiduoti, mane turėjo nuvesti.
Kas tai? Dar vienas išbandymas? Atspėk, ką tu galvoji ir padaryk viską atvirkščiai?
- Po velniais! – rėkia kažkas iš koridoriaus. – Jūs ką, visiškai šaudyti nemokate?!
- Aš į ją pataikiau, Saimonai!
- Kur tu pataikei, jeigu jinai dar kruta?! Kitą kartą taikyk taip, kad nebekrutėtų, arba aš tave šaudykloje užrakinsiu! Vincai, ką ji ten daro?
Racija sugaudžia, tačiau neišgirstu, ką Vincas pasako. Aišku tik, kad jis mane mato kaip ant delno. O aš užspeista į kampą, kito išėjimo iš čia nėra, nebent sugebėčiau vaikščioti kiaurai sienas...

Ant žemės tebesivolioja nuspirta jėgos pirštinė. Idėja tik suspėja užgimti, aš jau segu ją į vietą, gniauždama pirštus į kumštį. Šoną diegia, tačiau kentėti galima. Galų gale, man dar ne tokius skausmus teko ištverti. Koridoriuje jau kažkas vyksta, greičiausiai Vincas pakomentavo mano elgesį. Tačiau laukti nėra kada. Šoku už spintos ir įsiremiu į ją petimi. Šaižus džeržgesys, dūžtančio stiklo aidas. Baldas su visu turiniu užvirsta ant praėjimo, bent jau iki pusės jį užblokuodamas. Tada aš pribėgu prie sienos, kuri skiria Kleibnerio laboratoriją nuo gretimos ir iš visų jėgų smogiu į ją.
Pirštinė suvibruoja ir išspjauna silpną impulsą. Tačiau siena skyla gabalais taip, tarsi aš būčiau ne aš, o akmenų trupinimo mašina. Tas nedidelis daiktas ant mano rankos tiesiog stebuklingas, nors visai nesuprantu, kaip jis veikia.
Antru smūgiu skylę praplatinu ir šoku į kitą pusę. Šoną nemaloniai nudiegia, kuomet užkliudau juo skylės kraštus. Man už nugaros supokši šūviai – vyrai galų gale įsibrauna į Kleibnerio laboratoriją. Jie visai neketina nuvesti  mane į mano kambarį. Bent jau gyvos.
Šioje patalpoje tuščia, ji savo dydžiu tokia pati, kaip ir Kleibnerio, tačiau kampe nėra slėgio kameros. Pilna cheminės įrangos, nors pačių chemikalų nematyti. Atpažįstu tomografą, apkrautą kartoninėmis dėžėmis. Turbūt neveikiantis.  Durys boluoja dešinėje, vos už dešimties žingsnių, o vienintelė šviesa srūva pro išdaužtą plyšį.
Mano žudikai tesuspėja nustumti nuverstą spintą, kai aš pasiekiu duris ir be jokių tikrinimų pavaišinu jas keturiais smūgiais. Ir taip aišku, kad jos užrakintos – spyna tokia pati, kokią mačiau koridoriuje, o kortelės aš neturiu. Aliarmas... ką gi, jis jau skamba.
Po ketvirto smūgio durys plačiai atsilapoja. Vos sulaikau impulsą iššokti į koridorių. Nors laiko turiu mažai, vis tiek pirma atsargiai kyšteliu nosį.
Kairėje kelią užtveria sunkus avarinis skydas, nudažytas oranžiniais ir juodais dryžiais. Virš jo mirksi raudona švieselė. Dešinėje – lygiai toks pats, beveik ranka pasiekiamas. Mano persekiotojai liko už jo, dabar jiems teks arba pakelti skydą, arba lįsti pro skylę sienoje.
O man liko vienintelės durys kitoje koridoriaus pusėje. Metalinės, sunkios, su tokia pačia elektronine spyna ir perspėjamuoju ženklu:
„Bandymų zona. Tik su IV lygio leidimais. “
Po septinto smūgio man sudiegia pirštus, tačiau durys atsidaro ir aš karštligiškai puolu ieškoti, kuo jas užremti.

Prieš mane – milžiniška salė metalinėmis sienomis, lubomis ir grindimis. Ir pirmiausiai įsižiūriu ne į kalnus įstabios įrangos, o į būrelį žmonių, baugščiai žvilgčiojančių iš už stiklinių inkubatorių.
- Rasa! – šūkteliu.
Jie sušurmuliuoja tarpusavyje, tačiau nėra ten Rasos, ji neatsiliepia.
- Ar žinote, kur yra Rasa? Ar matėte ją?
Pažeidinėju taisykles viena po kitos. Aš neturiu teisės priekabiauti prie dirbančio personalo, neturiu teisės klausinėti jų.  Nuo to, ką darau, truputį purto viduje, lyg atradinėčiau kažką naujo.
- Daktare Indra, - atpažįstu vieną iš moterų. Ji vadovavo mano ištvermės testavimams. – Gal žinote, kur yra gydytoja Rasa?
Tamsaus gymio moteris purto galvą, aiškiai stengdamasi laikytis atokiau nuo manęs. Ji bijo. Ir nors paaiškinu, kad viso labo stengiuosi surasti gydytoją, jai nuo to nė kiek ne lengviau. Tarsi būčiau mirtinai pavojinga.
- Ar tos durys veda į C koridorių? – rodau į dvivėres kitame salės gale.
Indra linkteli, nenuleisdama nuo manęs didelių akių. O tada aš pastebiu, kas patalpinta didžiuliuose inkubatoriuose, sustatytuose tarp mūsų ir išėjimo.

Ten aš. Daugybė manęs, identiškai vienodų kopijų. Per visą stuburą susmaigstytos adatomis, plaukiojančios gelsvame tirpale, it negyvos. Tik monitoriai šalia inkubatorių mirkčioja, rodydami pulsą ir širdies darbą.
RB nulis aštuoni. Kelios kopijos, pažymėtos nulis devinta žyme. Jų oda gerokai tamsesnė. Visos jos laukia savo valandos.
Čia aš gimiau. Vienas iš tų inkubatorių – mano motina.
- O kur visos Rebekos nuo pirmojo iki ketvirto numerio? – paklausiu.
Žmonės tyli, tikriausiai nesuprasdami, kuriam iš jų buvo skirtas klausimas. O aš atsitokėju, išgirdusi griausmingą bildesį ten, kur palikau užremtas duris. Persekiotojai vis dar neketina liautis.

Kad ir kaip norėčiau ilgiau pabūti čia bei pažiūrėti į savo seseris, tenka skubiai trauktis.
- Man reikia durų kortelės, - tiesiu Indrai ranką. – Prašau...
Moteris sudvejoja vos pusantros sekundės, tada skubiai suranda savąją ir ištiesia man. Taip paprastai, lyg visi, kas nešaudo, būtų pasiruošę padėti Rebekai.
- Ar taisyklės jums leidžia duoti savo kortelę kitiems? – klausiu.
- N... ne, nelabai... – sumurma Indra.
Keistas jos atsakymas. Lyg taisyklės savo sudėtyje turėtų tarpinį variantą tarp taip ir ne. Arba galima, arba negalima – taip iki šiol viskas vyko.
- Kodėl jūs nesilaikote taisyklių, daktare Indra?
- Nes tu nesilaikai, - atsako ji ir nudelbia akis.
Triukšmui stiprėjant nebegaliu ilgiau likti. Pribėgu prie durų ir braukiu kortele. Spyna nervingai sudūzgia, tačiau neatsirakina. Tik dabar pastebiu, kad iš vidaus ant jos žybčioja papildoma švieselė.
„Aliarmas aktyvus. Spyna blokuojama“.
Jėgos pirštinė suvirpa, kuomet trinkteliu į duris. Metalas storas, tik nežymiai įlinksta. Man neprireikia antro smūgio kad suprasčiau – neužteks čia padaužyti.  Durys pernelyg geros, patikimai įsodintos į mūrinę sieną, kaustytą metalu.
Ant sienos kabo nedidelis patalpų išplanavimo žemėlapis su žymekliu „tu esi čia“. Be abejo, tai ne visas komplekso žemėlapis, tik nedidelė jo dalis. Kai kur neparašyta, kas prasideda už tų ar anų durų, tačiau pamatau daugiau nei reikia.
Siena į C koridorių pakankamai puikiai šarvuota. Tačiau B sekcijos sienos kur kas plonesnės. Ir ten pažymėtos dar vienos durys.
Žvilgteliu į dešinę ir iš tiesų – pamatau paprastas duris, beveik pasislėpusias už cilindrų su deguonimi.
- Nešaudyti be aiškaus vaizdo! – ataidi įsakmūs riksmai, lydimi nustumiamo metalo žviegimo. Aš spėju pasislėpti už cilindrų, kuomet apsauga suvirsta į vidų.
- Ji ten! – daktarė Indra pati pirmoji parodo mano pusėn. Gestas toks paprastas, o taip nemalonu jį matyti. Tarsi kas imtų dusinti. Nejau čia nėra nė vieno, kuris iš tiesų norėtų viską užbaigti ir padaryti taip, tarsi nieko nebūtų įvykę? Rebeka vėl būtų savo kambarėlyje, kiekvieną dieną vėl vaikščiotų atlikti savo užduočių ir visi būtų laimingi.
Atsivėdėju ir pirmu smūgiu sulankstau užblokuotą spyną.
Nugriaudėja šūvis, kulka rikošetu atšoka nuo deguonies baliono.
- Velniai rautų, kuris ten pas Abraomą susiruošėt?! – atpažįstu Saimono balsą. Nežinau, kas tas Abraomas, tačiau turėtų būti nemalonus tipas, jei jo vardu sulaikoma nuo šaudymo.

Po trečio bandymo durys pasiduoda ir atsilapoja iki galo.
Už jų stovi augalotas tipas išmargintu drabužiu, rankoje gniaužydamas vieną iš žudymo įnagių. Siauras, juodas vamzdis spokso tiesiai man į tarpuakį, kantriai laukęs pasirodymo. Visas penkias šimtąsias sekundės suvokiu šį dalyką kuo aiškiausiai. Taip pat ir tai, kad nespėsiu išvengti nemalonaus dalyko.
Į veidą driokstelėjęs šūvis apkurtina ir apkvaitina, galvą tarsi kūju stukteli.  Aštrus skausmas kaktoje, kur kulka susminga ir loštelėjimas atgal. Kiti keturi šūviai ne taip jaučiasi. Arba jie nepataiko, nes aš daugiau nieko nejaučiu, išskyrus pragarišką spengimą ausyse ir kraują, žliaugiantį veidu. Visgi pauzė po keturių šūvių pakankamai ilga, kad spėčiau pamatyti, kaip žmogus iš naujo nusitaiko. Daug žemiau.
Visu kūnu slysteliu link jo ir suvarau jėgos pirštinę jam į šonkaulius. Nervingas virptelėjimas, rami iškrova - vyras sulinksta perpus, išmesdamas ginklą.  Jo veide tebeatsispindi įniršis, kuriuo jis katino mane pribaigti. Tačiau akys netrukus išsiplečia iš nuostabos, o pro sukąstus dantis sulig antru iškvėpimu ištrykšta kraujas ir pakimba ore, kur išsilaiko dar kelias mikrosekundes. Tada mano pasaulį padengia kruvinas šydas.

Rankove nusibraukiu iš žaizdos plūstantį kraują, besikėsinantį patekti į akis. Galva ūžia, beveik nieko negirdžiu. Tik žinau, kad dabar neturėčiau būti gyva ir kad netrukus pro duris paskui mane iššoks būrys žmonių, galvojančių lygiai taip pat. Pirštine pavaišintas vyras panašus į rūbais apvilktą mėsos gniužulą, jis susilenkęs taip, kaip paprastai žmonės nesilanksto.
Artimiausias avarinis skydas pakeltas. Nedidelėje, į akis nekrentančioje spynoje boluoja įkišta stora kortelė su pakabuku, vaizduojančiu žaibą.
Nuo sumaitoto kūno pavagiu radiją ir tada pasiskubinu ištraukti kortelę.
Skydas vėl nusileidžia, šį kartą uždarydamas mane koridorių sankryžoje. Atatupsta žengiu atgal ir pasuku dešinėn, kur kelias pakankamai gerai pažįstamas. Už šių plačių vartų prasideda gyvenamoji zona, kur labai tikiuosi sutikti Rasą.
- Visiems dėmesio, - prasibrauna pro ūžesį ausyse pavargęs balsas iš radijo, kurį laikau dešinėje. – Keičiame dažnį į antrą poziciją.
Kurį laiką žiūriu į prietaisą, virpėdama iš skausmo ir sukrėtimo, tada išmetu jį ir žengiu prie pulto, kad atrakinčiau vartus į gyvenamąją zoną.
Paslaptingasis Vincas viską mato. Ir jis mane jau pradeda erzinti.

---

Durys neužrakintos. Nulenkusi rankeną smunku vidun, nepaisydama to fakto, kad visa kruvina praėjau kelias stebėjimo kameras, taip pat mane matė keli mokslininkai, sutikti pakeliui. Aš Rasos kambaryje ir tas faktas tarsi nuima pusę sunkumo nuo pečių.
- Rasa!
Ji pasirodo prausyklos tarpduryje, pusiau pasislėpusi už sienos. Ta pati Rasa, kuri šimtus kartų mane badė adatomis ir vis atsiprašydavo. Kuri visada žinodavo, ką daryti, kai man ką nors skauda.
- O Dieve... – taria ji, išplėtusi akis.
- Atrodau prastai, žinau, - murmu. – Į mane šaudė, Rasa. Kleibneris su Doncu norėjo mane uždusinti slėgio kameroje. O dabar visi... gaudo mane, žadėdami prieštaringus dalykus. Nesuprantu, kas vyksta!
Rasa kelias akimirkas tyli, žiūrėdama tai į mane, tai į duris.
- Doncas tave norėjo uždusinti? Tu tikra tuo?
- Dalinis vakuumas. Nemanau, kad būčiau jį ištvėrusi. Šimtas šešiasdešimt sekundžių vakuumo.
Ji nužiūrinėja mane nuo galvos iki kojų, kramtydama tai, ką išgirdo.
- Kas tavo kaktai?
- Pataikė. Kulka, iš arti. Man skauda, Rasa. Ir ausyse ūžia. Nežinau, kodėl aš dar gyva.
- Tavo kaukolė iš specialaus lydinio, štai kodėl. Kaip ir visas skeletas. Parodyk man.
Ji paliečia mano kaktą, kurią kaipmat sudiegia.
- Kas dabar bus? Turiu galvoje – kas MAN dabar bus? Aš trenkiau Doncui, prisvaiginau du jo padėjėjus. Ir... man regis, aš užmušiau žmogų, kuris į mane šaudė.
Vėsios Rasos rankos trumpam sustingsta ties mano smilkiniais.
- Kaip tu jį užmušei? – neramiai virpteli gydytojos balsas.
- Šituo...
Kilsteliu ranką, ji įsižiūri į pirštinę. Tada į mane. Išgąstis Rasos veide manęs visai neguodžia.
- Tai kas dabar bus? Ar man... tiesiog grįžti į savo kambarį? Tu juk padėsi man? – vėl klausiu.
Ji tyli, tyrinėdama mano kaktą. Tada praskleidžia chalatą ir apžiūri šoną, kur žaizda baigia užkrešėti, pasidengusi juoda pluta. Visą tą laiką ji mąsto suraukusi antakius, neįprastai tankiai mirksėdama ir giliai kvėpuodama, lyg ne man, o jai būtų tekę sprukti.
- Pirma sutvarkysime tavo žaizdas, - sako ji po ilgos pauzės. Pasiekia savo nešiojamą šaldytuvą ir iš šoninės kišenės ištraukia dėžutę su būtiniausiais medicinos įrankiais. Paėmusi pincetą pasuka mane į šviesą ir liepia nejudinti galvos.
- Doncas manęs išsigando, - murmu prisiminusi, kaip profesorius įnirtingai bandė užstumti slėgio kameros vartus, kuomet suprato, jog aš gyva.
- Kodėl taip sakai?
Kaktą vėl sudiegia, šįkart daug smarkiau, kuomet Rasa išrauna susiplojusią kulką ir įdėmiai ją apžiūri prieš šviesą.
- Žinau. Jis ketino manęs neišleisti iš slėgio kameros, kai baigėsi eksperimentas. Mačiau tai jo akyse. Jis labai bijojo. Dar niekada nemačiau jo tokio...
- Tau gal pasirodė.
- Man? – sutrikusi žiūriu į Rasą, kuri pasitraukia į prausyklą, kad įmestų kulką į kriauklę. – Aš niekada nieko nepamirštu. Jei Doncas būtų kada nors rodęs tokias grimasas, tikrai prisiminčiau.
- Ak...
Rasa linkteli, lyg pati būtų pamiršusi, su kuo bendrauja. Jos veido oda žvilga prieš šviesą ir aš puikiai prisimenu, kad vos prieš keturias minutes ji dar nebuvo suprakaitavusi. Iš savo pojūčių nustatau, kad kambaryje vidutiniškai dvidešimt laipsnių Celsijaus. Ir visada tiek buvo.
- Parodyk man šoną.
Aš atsisagstau sukruvintą laboratorinį chalatą ir nusimetu jį. Pirštinė trumpam įstringa rankovėje.
- O kur tavo rūbas? – žiūri į mane didelėmis akimis Rasa.
- Sugadintas. Palikau jį slėgio kameroje. Paprašysiu naujo, kai viskas nurims.
Ji kiek pasvyruoja, lyg negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo, tada atsidūsta ir palinksta prie mano prakiurdyto šono.
- Kulka perėjo kiaurai, - nustato iš karto. – Žinai, aš tau suleisiu nuskausminančių ir regeneracinio tirpalo. Man atrodo, aš tau jį ne kartą leidau, pameni?
- Taip. Jei tiksliai, tai devyniasdešimt du kartus.
Rasa vėl atsidūsta, lyg visų tų eksperimentų metu būtų žalojama ji, o ne aš.
- Tada žinai, ko tikėtis.
Iš tos pačios dėžutės išėmusi porą vienkartinių švirkštų, ji ima raustis nešiojamame šaldytuvėlyje.
- Ir būk gera, nusiimk tą pirštinę, - paprašo.
- Gerai, bet... man reikia žinoti, kas dabar bus, Rasa. Ko man tikėtis? Aš sulaužiau daug taisyklių. Jei tiksliai – šešias iš jų. Nuslėpiau informaciją, nepaklusau įsakymams, sugadinau inventorių, įėjau į patalpas be leidimo ir...
- Gerai, o kodėl tu tai padarei? – ji trumpam nustoja kuistis šaldytuvėlyje.
- Doncas ketino mane išjungti.  Slėgio kameroje. Turėjau kažką daryti.
- Esi tikra, ar tau tik pasirodė?
- Jei nebūtų ketinęs, nekaltintų manęs iš už kampo tuo, kad esu melagė!

Pati nustembu staiga pakėlusi balsą. Mintimis persikėlusi laiku atgal suvokiu, kad mane suerzino pasikartojęs Rasos užmaršumas. Man juk negali „pasirodyti“. Aš matau ir darau išvadas – taip viskas veikia tose prakeiktose smegenyse. Dažniausiai nestebiu šio proceso, viską palikdama savieigai, tačiau pastaruoju metu dažnokai tenka grįžti prie vienos ar kitos minties šaltinio. Doncas seniau dažnokai juokaudavo, kad man su savistaba problemų niekada nekils.
O štai Rasa susigūžia nuo mano balso. Neatsisukdama ji paima permatomą paketėlį su skysčiu ir nusineša jį į prausyklą, kur ryškesnė šviesa.
Padedu pirštinę ant staliuko ir pasižiūriu į veidrodį.
Atspindyje matau dvi dideles akis, žibančias tarp juodų kraujo krešulių. Stebuklas, kad Rasa nepersigando, pamačiusi mane tokią, nes vaizdas tikrai nuteikia nemaloniai.
„O Dieve“ – pasakė ji tada, žiūrėdama į mane pusiau pasislėpusi už durų. Tačiau neatrodė itin išsigandusi.
Nagais pasivalau veidą, ant grindų pasipila smulkios krešulių dulkelės.
- Oi, aš atsiprašau...
Rasa jau artinasi prie manęs su švirkštu rankoje, sprigtu išmušinėdama oro burbuliukus.
- Doncas ketino tave išjungti, - pakartoja ji, kiek uždelsusi ties žodžiu „išjungti“. – Ir dėl to tu nusprendei  nepaklusti?
- Man tai labai nepatiko, - sakau tyliai. – Ir vis dar nepatinka. Tai nesiderina su egzistencijos tikslu.
- Kuo?
- Tikslu. Išgyventi – toks pats paprasčiausias egzistencijos tikslas.  Perfrazuojant Doncą, jei žmogus yra tik tam, kad būtų – jis egzistuoja. Jei yra kažkoks papildomas tikslas – jis gyvena. Nors pats Doncas dažnai sumaišydavo sąvokas vietomis.  Tikriausiai pamiršdavo.
- Tačiau tu labai dažnai eksperimentų metu priartėdavai prie mirties, - sako Rasa, kiek pagalvojusi. – Ar tai derinasi su tavo egzistencijos tikslu?
- Aš apie tai pradėjau mąstyti palyginti neseniai. Anksčiau tiesiog nekreipiau dėmesio, nors girdėjau pakankamai daug kartų, kai žmonės kalbėdavosi apie savo svajones.
Ji linkteli, stebėdama mane neramiu žvilgsniu.
- Tu suprakaitavusi,  - ištariu.
Kaip visada – konstatuoju faktą. Rasa iš tiesų suprakaitavusi.

Tačiau po mano žodžių ji staiga pablykšta, lyg būčiau pasakiusi kažką daugiau nei vien faktą. Dešinės akies kamputis nervingai sutrūkčioja, lūpos lėtai prasiveria.
- Tu suprakaitavusi, - pakartoju. – Kodėl? Kambaryje vos dvidešimt laipsnių...
Ranka su švirkštu staiga pajuda į priekį, kad pasiektų mano kaklą. Vos suspėju ją nutverti ir trūktelėti atgal, išraudama jau įsmigusią adatą. Kaip medikė, Rasa puikiai įgudusi.
- Kas švirkšte? – nutveriu ir antrą jos ranką. – Kodėl tu bijai manęs, Rasa? Ką aš tau tokio padariau?!

Dabar jau aš išsigandusi kaip reikiant. Ką tik maniau, jog esu saugi šioje vietoje, globojama pačios Rasos, tačiau štai, ji pati ne ką mažiau už mane bijo. Kas čia vyksta?!
- Rebe, būk protinga...
- Kas švirkšte? – pakeliu balsą.
- Migdomieji biodroidams, - skubiai atsako ji. – Atleisk.
- Kodėl?
Tačiau ji tik žiūri į mane gailiu žvilgsniu, greičiausiai atspindėdama mano pačios išraišką. Man pačiai gaila, kad buvau tokia kvaila, galvodama apie ją kaip kažką ypatingo. Iš tiesų, KAIP Rasa – paprasta medikė – gali man padėti? Ar ji čia vyriausia? Jos netgi Doncas neklauso!
- Kodėl? – vėl pakeliu balsą, nes tik taip ji pajėgi išmurmėti kokį nors atsakymą.
Tačiau atsakymo man neprireikia, nes išgirstu skubius žingsnius koridoriuje, artėjančius čionai.
- Mus stebi, - susiprantu, paleisdama jos rankas ir žengdama prie durų. – Kaip ir visur, kaip visada. Tu manęs laukei, žinojai, kad ateisiu. Dieve, viskas taip logiška ir paprasta, tiesiog mano galvoje pernelyg daug duomenų, įtvirtintų kaip neabejotini faktai! Mano nepajudinamas pasaulis mane pražudys...
- Rebe, nesikarščiuok, sustok!
Užrakinu duris ir patraukiu prie jų fotelį, kad įsibrovėliams būtų bent menkiausia kliūtis, kol jie pasiruoš mane sušaudyti.
- Rebeka, mes vis dar galime viską ramiai užbaigti!
- Tikrai? Kaip?
- Aš suleisiu tau migdomuosius, tu užmigsi. Jiems nebus priežasčių tavęs nužudyti, nes tu JAU būsi nukenksminta.
- O kas vėliau, Rasa? Miegosiu amžinai? Pernelyg maža tikimybė, kad pabusiu. Miegančią biodroidę labai lengva dar kartą įkišti į slėgio kamerą, žinai... Arba, kaip Spenceris sakė, kulką į galvą. Mažiau sadistiška.
Ji atsitraukia atatupsta, tikriausiai išgąsdinta mano žodžių.
- Man reikia patogių rūbų, - sakau jai. – Nusivilk savo, mudvi beveik vienodo ūgio.
Ji abejodama pažvelgia į švirkštą rankoje.
- Laiko nebėra, Rasa, - paraginu ją. – Tu žinai, kad aš daug greitesnė už tave. Kai Kleibnerio injekcija nustos veikti, būsiu ir gerokai stipresnė, todėl neversk manęs rinktis. Rūbus!
Pakeliu jėgos pirštinę ir imu ją segtis ant rankos. Rasa išmeta švirkštą ir skubiai ima mautis kelnes. Duris sudrebina pirmieji smūgiai.
- Aš dar nemačiau tavęs tokios... metodiškos, Rebe, - sako ji.
- Neturiu laiko emocijoms, - prisipažįstu. – Turiu pasprukti nuo tavęs ir kitų. Dabar aš viena.

Viena ir norinti verkti. Tik nėra kada. Skubiai apsimaunu Rasos kelnes, įsirangau į jos marškinėlius ir čiumpu gydytoją už rankos. Už nugaros su trenksmu išvirsta durys, tačiau mudvi jau kitame kambaryje. Vienu mostu nusviedžiu Rasą į sofos glėbį, tada apsisuku, užsimodama į sieną, skiriančią mane ir įsibrovėlius. Kartais ir aš galiu šaudyti.
Tinko ir betono skeveldromis.