Kelionė į Šklėrius (d)

              „AUDI“ neskuba. Dar kelios minutės ir, nuvažiavus į pakalnę, nusileidome ant tilto per Ūlą. Tačiau jau pastebėjau, kad pravažiavus Senąją Varėną, Mindaugas pasidarė tarsi labiau suklusęs. Maniau, galbūt nori atsiminti, ar dar kur matęs- regėjęs tokius gražius  miškus. Ir didžiavausi savimi, kad nesusivilioju važiuoti greičiau. Dzūkijos keliai man dažniausia nebūdavo greiti- akys užimtos vaizdais, peizažais, kur visuomet norėdavosi užtrukti kuo ilgiau. Bet užtat galva apytuštė ir joje išsilaiko tik viena kita aiškesnė mintis.
    Ir štai Ūla. Tai lyg ir pusiaukelė tarp Varėnos ir Marcinkonių. Kelias, žinoma, neilgas, bet jo užteko, kad Mindaugo nuotaika bent kiek subjurtų. Kas atsitiko? Kodėl pasidarė tylesnis? - bandžiau suprasti, jausdamas, kad ir tylėjimas jo kitoks -. grasesnis.
    - Prasideda. Miškas ne miškas, o jie vis tiek lenda, - pasiliko ausyse Mindaugo žodžiai. Bet ar  jie tikrai tokie, tiesą kalbant nesu tikras.
    - Op! - pasakiau pajutęs, kad tiltas pervažiuotas, - Dabar, Mindaugai, nori nenori, o reikės  būti džiugesniam. Mes jau Šilinių žemėje.
    - Tik dabar? - lyg nepatikėjo, - Maniau, kad šilinių žeme važiuojame bent  nuo Valkininkų miestelio ar nors nuo Valkininkų geležinkelio stoties, - abejingai mestelėjo jis ir lyg sau, lyg pašydamas galvon užkritusią kažkokią  mintį: - Maniau, kad jie į Šilinius dar nesuskubo atsibelsti.
    - Kas- jie?
    - Kalbu apie kandidatus į prezidentus. Nei kiek jų, nei kas jie dar niekas nežinom, bet Rolandas Paksas jau skraido. Negi pravažiuodamas Varėną nematei plakato, esą, broliai, seserys ir visi varėniškiai. Rugpjūčio 28d kviečiame į susitikimą su Rolandu Paksu ir kitais desantininkais liberaldemokratais.
    - Tai kad tikrai nemačiau. Matyt, plakatas  ne ant kelio pastatytas, -pabandžiau nusišypsoti..
    -Šiandien rugsėjo 2d. Vadinasi, Varėnoje jau buvo prieš keturias dienas. Net ir pasenę skelbimai nenuplėšiami.
    - Na ir tegu. Argi gaila? Skelbimų lenta nuo to greičiau nesupus. O dėl politikos, tai jos atsikandau, kad ir dabar gerklėje kartu. Sakau, va, įvažiavome į Šilinius ir - laimingas. Ir noriu, kad jūs, Mindaugai, taip pat būtumėte laimingas, nes tai mano gimtasis kraštas. Ir nemanykite, kad  Šiliniais  jis vadinamas vien todėl, kad aplinkui miškas ir miškas.
    - Bet labiau panašu, kad jis taip vadinamas būtent todėl, jog aplinkui miškas ir miškas, - regis, užkibo kalbėti Mindaugas ir man norėjosi, kad išsilaikytų bent  atsirandanti pasikalbėjimo nuotaika.
    - O! Nekalbėkite taip, - ginčijau. - Ir Lietuva juk ne dėl to Lietuva, kad kur viešnagė, ten cepelinai, cepelinai. Miškų Lietuvoje nemažai, netgi yra keletas Šilinių vardais  pavadintų kaimų, tačiau Šilinių kraštas tik čia. Su Čepkelių raistu užima gal kiek daugiau, negu pusę tūkstančio kvadratinių kilometrų. Labai klydote pamanę, kad Šiliniai prasideda  jau nuo Valkininkų.
    - Duok Dieve, kad vien tokie paklydimai mudu lydėtų. Bet jeigu viskas keičiasi, kodėl nepaprognozuoti, kad kada nors Valkininkai įsiterps į Šilinius. Teritorijos kaip žmonės - gimsta, auga, miršta. Bet ne savaime. Beje, siūlau įsiminti Rolando Pakso pavardę.
    - Dukart Vilniaus meras. Dukart Lietuvos premjeras. Neatsiminti neįmanoma, pone.
    - Tai stiprus žemaitis, bet tikėtina, kad jo stiprybė suvešės ateityje. Tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad tas pats malūnsparnis, kuris dabar jį kelią į prezidentus, negalėtų jo nutupdyti, stipriai suluošindamas žmonių galvas, -kalbėjo lygiu, ramiu balsu Mindaugas, akimis įsikabinęs  į asfaltuoto kelio tolį. Ir reiškė mintį, kuri buvo akivaizdi, kaip du kartus du -pirmiausia jam dar reikia tapti prezidentu, tai yra nokautuoti Valdą  Adamkų, Artūrą Paulauską  ir turbūt dar apie dvi dešimtis pretendentų į prezidentus. Kol kas nė vienas jų viešai nepasakė, girdi, noriu tapti prezidentu. Bet jau aišku, kad jų atsiras nemažai. Gal net daugiau, negu bet kada anksčiau.
    - Bala jų nematė. Nemanau, kad kuris iš jų žino, kad Lietuvoje yra Šiliniai. Ir mano galva, beje, ne toks mažas kraštas, nors ir be Valkininkų, - neleidau išslysti iš pokalbio šiai temai ir buvo smalsu žinoti, kokia geografine kreive žemėlapyje Mindaugas apibrėžtų Šilinius. Tai darydamas visada būdavau atsargus – bijojau ir bijau, kad neįsibraučiau ne į jiems priklausomas valdas. Todėl paprastai baksnoju pirštu į sovietinių laikų Marcinkonių apylinkės žemėlapį, rodau ir sakau, kad štai kur, broliai ir sesės, gyvena „cikri“, gryno kraujo šilinių dzūkai. Tačiau vis tiek būdavo neramu išgirsti priekaištingai paklausiant –[i} o kur mus padėjai? argi mes ne šiliniai? argi ne to paties kraujo? [/i]
    Tokius priekaištus  dažniau išgirsdavau iš Randamonių, Švendubrės, Jaskonių ir kitų kaimų. Visi šie sodžiai, aptūpę Druskininkų miestą, buvo Ratnyčios apylinkėje. Buvau įsitikinęs, kad jų dvasią Druskininkai paveikė nemenkai. Tačiau girdėdamas  tokius jų priekaištus  visuomet sieloje jaučiau džiūgavimą, kad nepaisant pokyčių aplinkoje, ir Ratnyčios apylinkės žmonės nedvejodami priskirdavo save šilinių padermei, padermei žmonių, kurie ant kelmo gimdavo, ant jo užaugdavo ir numirdavo. Todėl ir Mindaugo žodžiai, kad, girdi, jis manęs, jog į Šilinius įvažiavome Vilnių palikus vos už pusšimčio  kilometrų, man buvo mieli.  Norėjosi, kad Šiliniai būtų didesni, bet, deja. Nors kodėl „deja“?  Ne visuomet būna taip, kad jei daug nori, tai mažai turi. Būna ir priešingai, daug nori, daug ir turi.
    -„Cikri“ Šiliniai kur abipus Ūlos yra Zervynos, Trakiškiai,  Mančiagirė,  Lavysas, kur prie Merkio Mardasavas, Puvočiai, Trasnykas. Šiliniai - iki  Dubo, Piesčių, Senovės, iki Ašašnykų kaimų ir Grudo ežero. O toliau valstybinė siena ir už jos  gudų žemė, - pasakojau truputį atkutusiam klausytis Mindaugui. Pasakojau, regis, smagiai, nes Šilinių  vietovardžiai mano gerklėje skanūs it meduoliai ir man nelabai rūpėjo žinoti, kad Mindaugas juos išgirsta gal pirmą kartą.
    - Vadinasi, už Šilinių baigiasi Lietuva? - pratarė  Mindaugas.
    - Baigiasi ruoželis Pietų Lietuvos.  Nuo ten iki Gardino apie 40 kilometrų. Kelio nedaug, bet kaip mes dabar ne rusų, taip Gardinas ne mūsų, - pasakiau, o netrukus dar pridūriau: - pasienio arba paribio šiliniams iki Vilniaus trigubai toliau, ačiū Dievui.
    Mindaugas nesuprato, kodėl padėkojau Dievui už trigubai didesnį nuotoli iki Vilniaus. Tačiau paaiškinti nepaprašė. Matyt, nujautė, kad neištversiu ir pasakysiu, jog pirmaisiais pokario metais visas šitas kraštas buvo priskirtas Baltarusijai. Atsiminiau, beje, ir tai, kad automobilyje turime dvi knygas, kurios keliaujant Radijo karieta padėdavo atrodyti protingesniu, negu iš tikrųjų esu. Mano galva, buvo tinkama proga panašiai pasireikšti ir dabar, bet toks nusiteikimas vos neįvarė į bėdą: jis atbukino budrumą ir nepajutau, kaip išvažiavau į išžvyruotą plento šalikėlę
    - Atsargiai, -įspėjo Mindaugas. - Šitaip važiuojant galima greitai vėl sugrįžti Ten iš kur taip sunkiai ateinu, - išgirdau ir galvoje dar kartą atsikartojo: „TEN, iš kur taip sunkiai ateinu“, - Juolab būtų apmaudu, -tęsė, - jei tai atsitiktų čia, kur tikimės geresnio saugumo. - Bet šitie jo žodžiai buvo patepti humoru ne lyg duona sviestu.
    - Atleiskite. Tikrai būsiu atsargesnis ir atidesnis, - pažadėjau. O sąmonę suvilgė atsiradęs smalsumas – „tai iš kur taip sunkiai, pone Mindaugai, atėjote? “
    Dabar žinau, kad atsakydamas į tokį klausimą Mindaugas būtų pasakęs daugiau, negu žinojo Mečio Laurinkaus įstaigos žmonės. Bet laikas tokiems atsakymams dar nebuvo atėjęs.

    O kelias buvo gerai žinomas ir neatrodė, kad galėčiau įvažiuoti į griovį. Tačiau neįvertinau svarbesnio dalyko, kuris galėjo bet  kokiu momentu nusviesti nuo plento. Tai savijauta. Taip, buvau Pranas, bet šioje kelionėje vis dėlto ne tas, kurį suvokiau aš ir kurį pažino kiti- buvau kaip ne savas. Nemokėjau suprasti nei kas  vyksta, nei kaip galėję atsitikti, kad į tokią  beveik neįsivaizduojamą padėtį patekau būtent aš. Tiesa, iš savo likimo kokių nors malonių tikėtis negalėjau, kadangi būtent jo ranka ištrenkė iš Radijo  karietos ir įkišo į vienatvės kampą. Kodėl? Ar kad greičiau susitaikyčiau su senatve?
    Dabar, kelionėje į Šklėrius, galėjau pasidžiaugti, kad darau daugiau, negu galima buvo tikėtis- saugau žmogų, saugau ne tik nuo nelaimės  kelionėje, bet, ko gero, ir nuo Lukiškių kalėjimo. Ir argi labai svarbu, kas  jis? Žymiai svarbiau nuoširdus jo prisipažinimas, kad tuomet, kai prasideda  rinkiminė kampanija  į aukščiausiąją  valdžią, jo gyvenimas Vilniuje darosi pavojingas.
„Ak, štai, - pagalvojau, - kodėl kelyje nuo Varėnos iki Ūlos jį ištiko sunkaus tylėjimo pauzė. Štai kodėl prašneko apie prieš keletą dienų išsodintą Rolando Pakso desantą Varėnoje. Štai kodėl į Paksą rodė, kaip jauną ir energingą žemaitį, tuomet dar pretendentą į Lietuvos prezidentą. “
    - O žinote, kodėl slystelėjau nuo asfalto? - paklausiau.
    - Kai dirbdamas dar gaudai ir varnas, - tai beveik įprastas nutikimas.
    - Norėjau atsiminti ir pacituoti iš Age Meyer  Benedictseno knygos „LIETUVA Bundanti tauta“
    - Pacituoti? Ir būtent –ką?
    - Ir dabar noriu, bet abejoju ar pavyks.
    - O kur dingo A ir B? Padėkite  savo dzieduliui pacituoti, - pakvietė nenuoramas Mindaugas
    - Iš tikrųjų, padėkite, -prisidėjau prie jo ir pasakiau knygos 21 puslapį.
    - Žinom, žinom, - apsidžiaugdamos patikino raidės A ir B. Nuo jų džiugaus balso ir tos  laimės, kad  jos reikalingos, darėsi akyse šviesiau. Pradėjo A.
A:  „Kur sveikinasi grobuoniški dviejų galingiausių Europos karinių valstybių ereliai, jas skiriančios sienos stulpai yra įkalti svetimos tautos žemėje. Ši žemė nepriklauso nei vokiečiams, nei rusams. Nei  vokiečių, nei rusų kalba ten  neturi pilietinių teisių- tai Lietuvos žemė. 
B:  Siena daugelį mylių driekiasi pagal mažą kuklų Šešupės upelį. Jis toks siaurutis, kad per ji nesunku susišnekėti su kita puse, toks seklus, kad gali perbristi į priešingą krantą, bet vis dėlto tai tvirta ir nepajudinama riba.
A:  Kai pirmą kartą ją išvydau vieną saulėtą vasaros rytą, net nepagalvojau, kad Rusija taip arti. Paskui staiga pamačiau kažką boluojantį kitoje spindinčios srovės pusėje. Tai  buvo kareivis, tiesus ir sustingęs, su durtuvu ant šautuvo, kiek toliau dar vienas, ir taip toliau, iki susilieja horizontas, kiek akys užmato.. “
    - Ačiū, išdykėlės, - padėkojau, kaip dažniausia, - Ką be jūsų daryčiau.. Kita vertus, čia gerokai kitaip - anapus sienos ne Vokietija, šiapus  jos -  ne  Rusija. Ir net ne Lenkija. Ten Baltarusija, o čia Lietuva..
    Manau, kad citatą iš knygos „ LIETUVA Bundanti tauta“ ir pats būčiau pacitavęs, nes joje sutilpo tai, ką sugrįžęs į Šilinius, jausdavau žvelgdamas į Gardino pusęė. Kurį laiką tylėjome abu, o pirmasis prabilo Mindaugas.
    - O aš maniau, kad tik savo bičiulį Pelėdą cituojate.
    - Age Meyer Benedictsen visų mūsų draugas. Įskaitant ir Františeką Pelėdą. O jeigu teisingiau tai, jis visos Lietuvos draugas.
    - Puiku, - atsiliepė Mindaugas, raukšlendamas kaktą, -Kada  nors  nukeliausime ir prie Šešupės., O dabar tebūnie mums Šiliniai, kur taip netoli iki Gardino.
    Širdyje uždainavo:

Ir aš nuvažiuosiu in Gardzino miestų,
Oi aš pirksiu savo mergužėlei
Baltos liepos struneles.

    Ten, širdyje, daugiau žodžių neatsirado, bet tie nuolat kartojosi ir man nesibodėjo jų klausytis. Pradėjau nedrąsiai manyti, kad ši kelionė tampa pradžia naujai prasidedančio gyvenimo man neįtikinamiausiu metu, o būtent tuomet, kai praradęs Radijo karietą, buvau skaudžiai įmūrytas vienatvės kampe. Tai gal dar užteks laiko pasižiūrėti į nusileidžiančią  vakarę saulę ir pabandyti atsiminti, kas gyvenime mūsų buvo, kai jinai man dar spinduliavo Ryto ir Dienos, o  ne Vakaro šviesomis.
    „ Ir Dievas tarė: tepasidaro šviesa. Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių: ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas- pirmoji diena. “
    Pirmoji Diena! Ši Dievo. O kaip atsiranda  žmogaus pirmoji diena? Manau, kad jos nevertėtų tapatinti su žmogaus gimtadieniu. Ot,  blūdinėju, nokindamas savo gyvenimo dar vieną dešimtmetį ir vis dar nemanau, kad mano pirmoji diena nušvito, kad atsiskyrė tamsa nuo šviesos. Ir gali būti, kad ji tegalės nušvisti tik tuomet, kai bus padarytas darbas, kurį matant  norėtųsi sakyti:
    - Gražu. Argi taip sunku ir žmonėms savo gyvenimuose atskirti šviesą nuo tamsos?
    Bet štai prasidėjo  Šklėrių sodžiaus valdos, pats jų šiaurinis pakraštėlis, kur viename iš valakų įsikūrusi Raulų sodyba. Reikėtų sakyti GRIGŲ SODYBA, bet Šklėrių kaimo žmonės matė ir žinojo ją kitaip- atsimindami tuos, kurie jau persikėlė į Šklėrių kapines.
    - Ėgi, Pranuci, negi tu? O jeigu tu, tai iš kur, - vos išlipusius iš automobilio pasitiko dėdė Jonas- kai išpuoli, tai, žiūrėk, ir prapuoli, ir dingsti kaip akmuo balon. O gal čia ne tu, a? Girdėjau, kad Radijo karieta važinėji? Bet kad - ne. Automobilis. Kaip visų.
    - Tik jau ne „kaip visų“, dėde. O gerokai geresnis. Todėl kad jis mano.
    Į kiemą išbėgo ir dėdienė Marė. Irgi sveikinosi, juokavo ir atrodė laiminga kaip parėjusi iš bažnyčios. Bet aš nežinojau, kaip tinkamiau  mums pasielgti- ar tuoj pat pulti į svetingus Jono ir Marės Grigų glėbius ir atsiduoti nešamiems į užstalę, ar prisipažinti, kad iš tiesų gerokai išvarginti ir norime  bent iki rytojaus balių atidėti.