Atleisk...

Dar, regis, liko laiko pasakyti gerą žodį,
bet kaip bebūtų liūdna, o deja,
iš daug darbų,
kuriuos išmokau,
blogiausia sekasi atlikti šį.
Štai ir dabar
nelyg prieš išpažintį
                          paskutinę,
ir, susikaupęs  tyloje:
  - Dangau aukščiausias, būt gerai,
kad nors prieš mirtį,
sakydamas tą Žodį,
                      sužinočiau –
girrrrrdi,
paglosto, merkia į ąsotį
ir pilnos lūpos,
šypsena pilna
gėėėėėlių...

O mielas, nuostabus Žmogau,
Atleisk, kad toks nemokša
Tam Žodžiui pasakyti Tau.