Tenai, prie horizonto,
tūptelėjusi žemai,
vėl į saulėgrįžą suskato saulė-
dar šiandien, kaip ir vakar,
nepakils aukščiau,
tačiau
nelyg atsiremia į laiko staktą
ir... o, žmogau,
atverk akis
ir sielą leisk pasiganyt po erdvę-
Tvarka Visatoje
taip pat galingas kūrinys,
tik kažkodėl mažiau
jos dievišką didybę po žvaigždynais žvalgom.
Čia ne Danutė, tai tik jos raistinė dvasia... Gal būt, ta palenkta galvelė reiškia jos didžiadvasišką nuolankumą visumai. Nors kiek ją pažįstu, tai reikėtų tam paprieštarauti.
Ačiū, Danute, bet sakyk, kas tave tokią piešė. Negi pati? Maniau, kad gal Žilius. Čia tu tikrai daugiau dvasinga negu bažnyčia.
Beje, tave tokią šventės proga įsikelsiu į savo dienoraštį. Ir ša, nei mur, mur...
Puiku, giliamintiška tik siūlyčiau tai sielai leisti ne paprasčiausiai pasižvalgyt po erdvę, nes ten ji gali nieko neaptikti, bet tepasigano ta nepasotinamoji siela po tą dieviškąją Dievybę Gamtą. Tai yra po mažesnę Visatos dalelę Žemėje, nes ir atsakymą suras tokį pat, šiek tiek sužmogintą, kokio ir norima, nei jai blūdinėjant po Visatos erdves.