Žodį "interjeras" tiktų pakeisti į vaikui artimesnį žodį, geriau žinomą, dažniau vartojamą buityje.
Eilėraštis sukuria šventinę nuotaiką, turi didaktinį poveikį. Gerai.
Ech, jei aš taip mylėčiau eglutė, gal nebūtų po dienos atsinešimo nubyrėjusi:)
Labai jaukios ir šiltos eilės.
Štai, skaitau jau po švenčių ir atgyja jos vėl :)
Šaltą, speiguotą rytą
Vaikai prie lango prigludo, -
Žiūri, -keliu iš miško
Parneša tėtis eglutę.
-------------------------------
Kalėdos greit už lango,
O koks smagumas ima!
Tėveliai ir vaikučiai
Dievulio švęs gimimą.
--------------------------------
Žaisliukais ją išpuošę,
Dar lietučiu nusagstė,
Vaikai apie eglutę
Dainavo, šoko, lakstė...
----------------------------------
Spindės žvali eglutė,
Mirgės šakelės žalios, -
Smagu! - Visus ji džiugins
Ligi Trijų Karalių.
----------------------------------
Sakalėle, tiek man užtektų. Ir nuotaika šventinė - sukurta. :O) Man patiko.
Gerb, Juozapukai, dabar eglutes ir miškuose miškininkai pardavinėja ta proga, geni šakas, retina. Ir nematau aš čia jokio kriminalo. Visais laikais eglutė buvo puošiama namuose. Juk nerašau aš vaizdo, kaip eglutė buvo kertama ,ar pan.Iš jūsų pasisakymo galima suprasti, kad tik jūs vienas parašėte protingą komentarą. Vistiek sėkmės.
Kuo čia giriamasi ir kuo džiaugiamasi ar kaip kad sako "omženai" - kirvio pamylėta? Ar tai ugdo vaikuose (ir suaugusiuose") meilę gamtai? O jos trokšta aptikti ir miškininkai auginantys augaliją. Naikindami eglutes švenčiame kažkokio "dievulio" gimimą. O kokio "dievulio"? Dievas tai Viešpats - Visagalis ir niekas jo gimimo nešvenčia, net teologija to nereikalauja. Jis yra amžinas ir pagal žemiškąjį supratimą jis negimė. O kitokių dievybių yra daug, ir jos turi savo įvardinimus. Taip reikėtų ir pasielgti rašant.
Tik vienas įvaizdis teisingas ir verčiantis, žiūrint į nuskriaustą eglutę, "varva -žaliais spygliukais sidabro ašarėlės", ašaroti visus.Švenčiantieji, tarytum kanibalai iš "Robinzono Kruzo" knygos, šoka, dainuoja, laksto aplink verkiančią eglutę. Nejaugi autorius nesusipažinęės netgi su literatūriniais kūriniais ugdančiais humanistinius - ne laukinius vaizdus. I(r žvelkite, kiek plojančių tam vaizdeliui, netgi vertinimas šimtabalis. Kokia liaudis išugdyta praskolintoje, parceliuojamoje valstybėje, kurios realumą užgožia nuolatinių šventimų kokofonijos. Tai labai katalikiška ir dieviška...