Veriantis žvilgsnis

Nuo kieto tavo žvilgsnio,
Susmigusios širdin,
Išvarva kruvinos rakštys...
Ore susiriša paukščiui sparnai,
Kurs, nepajėgdamas skrist virš šilų,
Rausvais purslais aptaško ryto rūką.
Mano kūnas, įstumtas į miglą, įdrėgsta.
Juntu, kaip kraujyje,
Žydėjimas putotas šoka.
Pabunda laikrodžiai ant sienos,
Vaikystės metuose užmigę,
Atsiveria užmirštos durys,
Lyg tuščios žirnių ankštys pakelėm,
Grakščiai pakyla ežero krantai:
Jo viršuje į kupolą suauga,
Pagauta priepuolio ekstazės,
Į prarają nušoka upė,
O kelio baloje įšąla mėnesiena.

Tik, kai žvelgiu tau į akis,
Atrodo, kad lesa mėnesieną paukščiai,
Ereliškais snapais, paslėpę ją
Po mėlynais šešėliais.
Stovėdama tarp paukščių naktyje,
Užsidengiu rūku akis,
Bijodama, kad neišlestų...
O tavo veriantis akių stiprumas,
Prikėlė aušrą.
Kad net nepajutau, -sušvinta rytas:
Baltais sparnais drugelio išsiskleidžia.