Rašyk
Eilės (77206)
Fantastika (2260)
Esė (1534)
Proza (10804)
Vaikams (2630)
Slam (65)
English (1189)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Papa Sasama Papa Sasama

Humaniškas pasirinkimas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Erikas žvelgė į raudoną, išpampusį rutulį vakaruose. Šviesulys, kažkada dovanojęs šviesą ir šilumą, dabar užstojo ketvirtadalį horizonto ir buvo pasipuošęs milijonų kilometrų ilgio ir pločio sparnais. Nuostabus ir siaubingas vaizdas. Viskas priklausė nuo stebėtojo.
- Valdytojas pasiruošęs jus priimti, - nuskambėjo malonus moteriškas balsas.
Vyriškis nusisuko nuo panoraminio lango ir kaltai šyptelėjęs prispaudė prie krūtinės nudrengtą lagaminą, skubiai žengė link tolimojoje kambario sienoje esančių durų. Giliai įkvėpė ir pasuko rankeną.
Už stalo sėdėjo pusamžis, pliktelėjęs vyras. Valdytojas, J. P. Vilsonas, kaip skelbė lentelė ant stalo, atrodė nusikamavęs ir bent tris paras nemiegojęs. Kai pilkas ir nieko nematantis jo žvilgsnis įsmigo į sieną, kažkur svečiui virš kairiosios ausies, Eriką nudiegė bloga nuojauta, širdis ėmė plakti greičiau, perdžiūvo burna. Užsitęsusią tylą jam pavyko nutraukti tik po antro bandymo:
- Aš Erikas... Erikas Diubua... Mes kalbėjome telefonu. Dėl perkėlimo... Dokumentus aš surinkau ir paraišką taip pat užpildžiau, viskas kaip reikalaujama formoje... Mes su šeima...
- Jūs melavote, pone Diubua, - šaltai pertraukė svečią J. P. Vilsonas.
Netikėtai užkluptas Erikas sumirksėjo, nesugalvodamas, kaip atremti valdytojo teiginį. Juo labiau, kad tai buvo tiesa.
- Visų pirma, jūsų motina sirgo vėžiu, jos sesuo taip pat. Vadinasi jūsų asmeninis indeksas nuo 17, 5, primenu, kad minimalus indeksas svarstymui  yra 17, krenta iki 16, 5. Atitinkamai sumažėja ir jūsų trijų vaikų indeksai. Antra... - valdytojas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pirmą kart pažvelgė Erikui į akis, - Visų antra... Mes atsiliekame nuo grafiko. Gamyklos suspės įvykdyti tik 85 procentus užsakymo, todėl indeksas šiandien ryte šoktelėjo net iki 20 punktų. Neatmetama galimybė, kad jis dar kils.
- Aš turiu pinigų, - be vilties balse sušnibždėjo vyriškis, - Lizos indeksas 22, ji dirba chemijos laboratorijoje, ji ir vaikai...
- Jūs nesuprantate, pone Diubua, vietų nėra. Indeksas kyla ne todėl, kad mes norime išgelbėti pačius verčiausius. Jis kyla, nes nebėra nei vienos laisvos vietos. Mano indeksas 25, bet pasak prognozių jau vakare minimumas bus ne mažiau 30. O po savaitės... Jūs pats suprantate.
- Ne, ne po savaitės, kur kas greičiau, - mašinaliai pataisė svečias.
- Greičiau, - sutiko J. P. Vilsonas, - jei tiksliai, tai po 70 valandų. Manau, jūsų nereikia įspėti, kad laikytumėte tai paslaptyje. Visuotinė panika mums nereikalinga... Žmonės netekę vilties gali pamėginti...
- O man kas?! - pratrūko Erikas, - man juk jau tas pats, taip?
- Jei manyčiau, jog jūs išplepėsite, įsakyčiau suimti. Bet aš skaičiau jūsų dosje, net ir tokioje situacijoje jūs nerizikuosite kitų žmonių gyvybe vien iš keršto. Mūsų psichologai paprastai neklysta vertindami buvusius darbuotojus.
Žvelgdamas tiesiai prieš save, Erikas uždavė paskutinį klausimą:
- Kada tiksliai? Noriu žinoti. Bent dėl žmonos ir vaikų, aš nusipelniau bent to.
Valdytojas paberbeno pirštais į stalą, nuleido akis, bet visgi atsakė:
- Masinis startas po 20 valandų, protuberantai žemę pasieks po 47 valandų. Maždaug. Nova sprogs po 72-96 valandų...
- Išsiplėst, - vis dar taip pat mechaniškai burbtelėjo Erikas, - sprogimas bus daug vėliau.
Dėbtelėjęs J. P. Vilsonas tęsė, lyg nebūtų buvęs nutrauktas:
- ... Bet tiek niekas neišgyvens. Gyvybė išnyks jau po pirmųjų protuberantų proveržių.

* * *

- Tai ką grįžai, tu, savimi patenkintas šunsnuki, - pasveikino Eriką kaimynas, - džiaugiesi savo sušiktu praeinančiu koeficientu? Padulkinsi savo žmonelę ir laimingai lauksit kitos savaitės, kai visi išsinešdinsit ir paliksit mus mirčiai? – nusispjovė.
- Sveikas, Poli... taip, ko gero taip ir bus, - ramiai atsakė Erikas.
- Suskis, jei ne šansas laimėti aklą bilietą loterijoje, nudėčiau tave čia pat. Kaip ir visi kiti! Pakeikti sukčiai... Koeficientai... Ir jūs matematiškai sprendžiate kam gyventi, kam ne. Prakeiktų humanistų šutvė... – Polis nusispjovė dar kartą ir užtrenkė savo buto duris.

* * *

Butas buvo tuščias. Tiesiogine to žodžiu prasme. Visi baldai atiduoti, visi bent kiek vertingesni daiktai - parduoti, tik septyni lagaminai palei galinę sieną, kur sudėti būtiniausi daiktai. Ir Lizos raštelis ant sienos:
„Mes trumpam nulėkėm iki vasarnamio, ten liko keletas daiktų. Grįšim iki vakarienės. Myliu.
P. S. pasiėmiau vaikus kartu, Polis ir kiti labai suirzę, pasisaugok“.
Pasisaugok...
O raštelio pakraščius jauniausioji apipiešė linksmais veidukais ir dobilėliais. Kitoje pusėje nupiešė saulę, ne tokią, kuri kasdien švietė jiems virš galvų, bet tokią, kokią matė reklaminėse holotransliacijose iš Lyros žvaigždyno. Melsvą ir besišypsančią. Ir svetimą, tik mergaitė to nežinojo.
Žvelgdamas į piešinėlį Erikas apsisprendė. Griebė telefoną ir surinko jau seniai nenaudotą numerį. Po penkto signalo kažkas pakėlė ragelį, tačiau atsakyti neskubėjo.
- Žakai, čia tu? Čia Erikas.
- Žinoma, kas daugiau skambins... Panorai atsisveikinti?
- Man reikia paslaugos. Reikia susitikti.
Po užsitęsusios pauzės, kai Erikas jau manė, kad atsakymo nebesulauks, kimus balsas visgi atsakė:
- Bare. „Geltonas Gluosnis“, geriau nevėluok, aš užsiėmęs, man liko paragauti dar 13 brendžio rūšių. Noriu iki pasaulio pabaigos suspėti bent vieną darbą atlikti dorai, - nelaukęs atsakymo Žakas padėjo ragelį.

* * *

Du vyrai žvelgė vienas į kitą, bet nei vienas iš jų nesiruošė pradėti pokalbio pirmas. Nerašyta taisyklė atsiradusi tarp brolių dar tais neatmenamais laikais, kai pasaulis buvo kur kas paprastesnis.
- O žinai, - pirmasis pasidavė Žakas, - man neaiški ta tavo formulė, niekada nesigilinau į ją. Vien iš smalsumo, kiek aš būčiau surinkęs? Tik nesakyk, kad paslapčia nepaskaičiavai, pažįstu tave.
- Iki kol tapai alkoholiku – 37, dabar apie 32. Bet ir to pakaktų, jei norėtum išskristi, - tiesiai pasakė Erikas.
- Nenorėsiu, - grubiai atšovė Žakas, - net ir alkoholikai turi moralinius principus, manieji sako, kad gelbėti žmones remiantis matematika - nežmoniška ir neetiška.
Erikas jau norėjo užsiplieksti, bet neberado savyje to įkarščio, kuris visus tuos metus padėjo jam ginčuose su Žaku. Įkarščio, kuris padėjo save įtikinti, jog jo pasirinktas sprendimas teisingas. Galų gale juk tai ne vien jo sprendimas. Referendume net 95, 7 procentų Žemės žmonių pritarė formulės taikymui. O jis tik sukūrė pačią formulę, nieko daugiau.
- Tai neatsakei, kas ten per formulė pas tave?
- Įtraukiau žmogaus optimalų amžių, jo genetinį paveldą: ligas, galimas priklausomybes, psichinę būklę... taip pat darbo pobūdį, gabumus... Visa, kas vienaip ar kitaip atsispindės ir darys įtaką gyvenimui naujame pasaulyje.
- Matematinės analizės būdu išgryninai žmoniją, - kreivai šyptelėjo Žakas, - Darvinas tavim didžiuotųsi. Sakyk, o kiek gi sau skyrei? 50? 70? Ar...
- 17, 5. Kenksmingos darbo sąlygos, vienuolika metų nuo optimalaus amžiaus, dvejos skyrybos, genetinės ligos iš motinos pusės, ir rūkoriaus bilietas.
Žakas sutrikęs sumirksėjo:
- Bet juk prieš gerą pusvalandį per visas žinias pranešė, kad indeksas pakilo iki 20...
- Žinau.
- O Liza?
- 22, bet tai nieko nekeičia, vietų nebėra. Nei vienas iš mūsų neišskrisime.
- O vaikai?
- Ir vaikai, - Erikas sugniaužė stalo kraštą, kad net krumpliai pabalo.
- Po velnių, tu gi atsakingas už loteriją, suveik ką nors, papirk galų gale komisiją, valdytoją...
- Valdytojas pats negali išskristi, o pinigai nieko nevaidina, mano ryšiai jau seniai nebe Žemėje - išskrido su pirmosiomis bangomis, - ėmė šaltai vardinti faktus Erikas, - o loterija... Loterija tai didelis melas. Kad masės iki paskutinės akimirkos būtų ramios ir nemėgintų sabotuoti. Viltis juos stabdo.
- Na ir šunsnukiai... Likimo ironija, Dievas nepraėjo savo susigalvotos kartelės, - išsiviepė Žakas, - nemanyk, kad užjausiu tave, mano nuomone, mes visi nusipelnėm mirti.
- Man reikia paslaugos. Dėl Lizos ir vaikų... prašau.
Žakas žvelgė į stiklą brendžio ir suirzęs pagavo save galvojant, jog negali prisiminti ragavo šio ar dar ne.
- Viena paslauga, ir mes atsiskaitę.
- Man reikia rakto nuo „Adatos“, - išpoškino vienu ypu Erikas.
- „Adatos“? Bet juk tas kompleksas apleistas, iš ten startavo tik pirmoji banga. Iš ten net kriogeninių kamerų nesurinko ir kitos technikos, - užsikirtęs Žakas pažvelgė į brolį, - aišku...  Supratau. Raktą atsiųsiu tau po poros valandų, taip pat prieigos kodus. Manau instrukcijų irgi norėsi?
- Ačiū. Viso, broli, - Erikas greitai pakilo ruošdamasis namo, reikėjo daug ką padaryti.
- Broli... Prašom, linkiu, kad dvėstum kaip gyvenai - humaniškai skaičiuodamas, - niūriai burbtelėjo Žakas ir mostelėjo išsekusiai padavėjai naujos svaigalų dozės.
Barai klestėjo. Ir klestėti jiems buvo likusios dar pusantros paros.

* * *

Smulkus kojyčių tapsėjimas išplėšė Eriką iš niūrių apmąstymų.
- Tėvelis grįžo, - cucypsėjo spigus balselis, o kitą akimirką plonos rankytės apsivijo vyro kaklą. Liza uždarė duris ir susimasčiusi stebėjo Eriką, kurio veidas slėpėsi tarp geltonų dukters kasyčių.
- Mergaitės mašinoje. Telefonu sakei, kad skubiai kažkur važiuosime, tik Marija išspruko. Girdėjau naujienas... Mari, bėk į mašiną, mes tuoj ateisim, - Liza kalbėjo labai tyliai, gniaužydama apsiausto kraštelį, jos didelėse akyse atsispindėjo nerimas, ir dar kažkas, ko Erikas nesugebėjo perprasti per penkiolika jų bendro gyvenimo metų. Marija nenoriai paleido tėvą ir nukurnėjo laiptais žemyn.
- Naujienose sakė, kad naujas indeksas 26... O kaip dukros, - Liza iš visų bandė išlikti rami, tačiau balse suskambo prastai slepiama isterija.
- Aš kai kam paskambinau, kai kam sumokėjau... Startuosim nelegaliai. Iš „Adatos“, - Erikas net nustebo, kaip lengva buvo meluoti.
- O dokumentai, juk Lyroje visus tikrins...
- Bus per vėlu ką nors pakeisti, geriau jau būti nubaustiems ten, nei mirti čia, - laikėsi savo Erikas, - o dukros... Svarbu, kad jos jau bus saugios ir nekaltos dėl mūsų poelgio.
Erikas greitai nusigręžė ir griebė lagaminus. Liza prikandusi lūpą stebėjo, kaip vyras tempia sunkius nešulius į mašiną, o jos pirštai ir toliau spazmingai šoko apsiausto kraštais.
Jiems Pradėjus važiuoti, tarpduryje pasirodė Polis ir paleido pavymui žaislinę raketą, palydėdamas ją keiksmų papliūpa. Žaislas atsitrenkė į galinį automobilio stiklą ir atšokęs tėškėsi į pakelės griovį. „Sukurkime geresnį  pasaulį po Naujosios Žemės dangumi“ -  skelbė purvu aplipusi reklama ant raketos šono.

* * *

Pasinaudoti Žako kodais buvo paprasta, nors ir tapęs alkoholiku, jaunesnysis Eriko brolis vis viena liko vienu geriausiu kompiuterinių įsilaužėlių planetoje. Tiesa, titulas šis nebeturėjo tokios vertės kaip anksčiau, nes visi geriausi (jei tik buvo pakankamai geri) sugebėjo išsirūpinti sau bilietus su pirmąja banga, taip išvengdami žvėriškos kontrolės, lydėjusios bilietų dalybą į likusius startus.
- Tėti, o laivas bus didelis? - negalėjo nurimti mažoji Mari.
- Didelis, bet tokios kvailės kaip tu, sėdės tamsiame triume, - paerzino Anetė mažąją sesutė.
- Vat ir ne, tėti, pasakyk, kad triume sėdės Anetė, - treptelėjo Mari koja.
- Niekas nesėdės triume, - nusišypsojo Erikas, -  skrisime miegodami, juk pamenate reklamas per holotv?
- Oi, aš noriu sapno, - nenurimo mažoji, - tokio, kur būtų vienaragiai ir pasakų princas. Ir dar piktas burtininkas... Tik neilgai, tik kol princas jį nugalės. Ir dar...
- Sauskelnių, - vėl nesusilaikė Anetė.
Klausydamasis įprastų mergaičių pasižodžiavimų Erikas tuo pat metų stengėsi galvoti apie bet ką, kad tik nereiktų susidurti su netolima ateitimi. Jo protas sakė, kad eina vieninteliu, teisingu ir humanišku keliu, tačiau jausmai atrodė išsiverš iš krūtinės beprotišku riksmu ir privers jį bėgti kuo toliau nuo „Adatos“, nustebusio ir nepatiklaus Lizos žvilgsnio ir siaubo, laukiančio jo už šaltų kriokamerų saugyklos durų.
Lydimas mergaičių klegesio Erikas atidarė duris, laboratorija spindėjo baltu steriliu blizgesiu, ore sklandė neaiškus chemikalų ir vos juntamas mėtų valiklio kvapas. Erikas atsigręžė į dukteris. Vyriausioji ir jauniausioji ir toliau erzino viena kitą, tuo tarpu tyliausioji – Julija, tiesiog žiūrėjo į tėvą tuo keistu Lizos  žvilgsniu, kuris taip glumino Eriką žmonoje.
- Laiko liko labai mažai - ramiai pradėjo vyras, - mūsų laivas labai mažas, nes į didžiuosiu nebėra vietų. Jis skirtas gabenti ne žmonėms, o laboratorinei įrangai, todėl mes atsigulsime į kriogenines kameras, kurias tas laivas ruošiasi išgabenti. Tai šiek tiek rizikinga, tačiau vienas draugas patikino, kad mes gana saugiai ir tik truputį pavėlavę pasieksime Lyra. Klausimų yra? – žvaliai pasiteiravo Erikas.
Liza žvelgė nepatikliai, tačiau buvo aišku, kad prie mergaičių ji nesakys nieko. Jie greitai paguldė kiek išsigandusias ir pritilusias dukras į miego kapsules, užrakino dangčius ir įjungė programas.
- Vienaragio... Princo... – dar spėjo sumurmėti Mari.
Įsitikinęs, kad mergaitės miega, Erikas uždarė šarvuoto stiklo langelius metalinėmis žaliuzėmis, taip paslėpdamas mergaičių veidus. Liza keistai pažvelgė į jį. Paprastai žaliuzės likdavo atviros.
- Tu juk pasakei ne viską, kelionė juk rizikinga, taip? – įsitempusiu balsu pasiteiravo ji.
- Man neužteko pinigų papirkti kapitoną, - sunkiai pradėjo vyras, - tik pakrovimo vadovą. Jis pažadėjo nežiūrėti po žaliuzėmis, jie įneš mus į laivą ir sukraus krovinių skyriuje, nepritaikytam gyvybės palaikymui. Kai mes nusileisime Lyroje, mus apkaltins nusikalstamu aplaidumu, gal net sabotažu, gal...
Staiga Liza puolė Erikui ant kaklo ir pabučiavo ilgu bučiniu. Jie taip nesibučiavo jau... Erikas nebeprisiminė, kada paskutinį kart jis su tokiu atsidavimu bučiavo žmoną, o ji jį.
- Viskas bus gerai, - šnibždėjo jis jai ir tą akimirką pats šventai tuo tikėjo. Jie mylėjosi tiesiai ant laboratorijos grindų. Tada atsuko kameras langeliais vienas į kitą, nustatė laikmatį, kad žaliuzės pačios automatiškai užsivertų, ir paskutinis dalykas prieš užmiegant kurį jie matė, tai šypsena vienas kito veide.   

* * *

Žakas gėrė. Prieš parą pakilo laivai. Ne viskas pavyko sklandžiai. Kažkas nutekino informaciją apie netikrą loteriją, kažkam pavyko į laivą įsinešti bombą... Bet dauguma startavo sėkmingai. Milijonai išgelbėti. Milijardai palikti numirti, o atrankos mechanizmas – visiškai bešališka ir teisinga formulė, nustatanti, kas vertas gyventi, o kas ne. Žakas gniaužė rankose paskutinę taurę. Šį, 130 metų išlaikytą, brendį jis pasiliko pabaigai. Jis stovėjo ant St. Lui Hotel – aukščiausio ir moderniausio viešbučio stogo. Su juo buvo kiti turtingi ekscentrikai, panorėję pasaulio pabaigą stebėti iš pirmosios ložės, nuo pasaulio stogo. Žakas nežiūrėjo į juos, jie į jį. Ne draugija atvedė čia šiuos mizantropus ir kiekvieno jų istorija, tikriausiai verta daugiamilijoninio tiražo bestselerio... Tačiau po poros minučių niekam tai nerūpės. Žakas stebėjo kaip danguje nušvinta ilgi, rausvai geltoni kirminai, pajuto netikėtai pūstelint deginantį vėją ir virpant žemę. Vienu mauku išlenkęs bjaurų gėralą taurėje, jis metė žvilgsnį į tolumoje dunksančią „Adatą“ ir sumurmėjo po nosim:
- Mirsi skaičiuodamas, ir mirsi tai darydamas iš beribio savo teisingumo...
Žakas žengė nuo stogo.

* * *

Automatiškai atsivėrė žaliuzės. Erikas pasipurtė. Koordinacija buvo sutrikusi, bet tai turėjo greitai praeiti. Jis išlipo iš kapsulės ir lėtai pasidairė po laboratoriją. Per tas 30 valandų niekas nepasikeitė. Jis norėjo pakelti Lizos ir mergaičių žaliuzes, bet susilaikė. Pamatęs jų veidus jis nebesusilaikytų, pažadintų jas, kad galėtų savanaudiškai dar kart atsisveikinti ir taip pasmerktų jų paskutines minutes siaubui. Dabar jis žinojo, kad Liza vis dar žiūri prieš save šypsodamasi, o Mari sapnuoja princą ant vienaragio, skubantį nugalėti piktojo burtininko...
Erikas liftu pakilo ant „Adatos“ stogo. Danguje pasirodė pirmieji katastrofos ženklai. Vyras bandė užimti protą, kad negalvotų apie artimuosius užšaldytus kapsulėse. Jis skaičiavo akimirkas iki smūgio.
Jau greitai.
30 sekundžių.
Aš nepasakiau, kad myliu jas...
20 sekundžių.
Tai buvo vienintelė teisinga išeitis...
10 sekundžių.
Taip jos nesikankins...
5
4
3
2
Staiga Erikas prisiminė paskutinį pokalbį su Žaku.
„Buvai teisus, prakeiktasis... “ - dar šmėstelėjo mintis.
Išaušo.
2011-12-14 17:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-01-15 12:38
Tikrai nelabai daug ateities sci-fi, nors pagal patį kūrinį šiaip turėtų būti, juk aprašant paskutines Žemės dienas kaip tik ir turėtų matytis, kaip tuomet atrodė gyvenimas, kiek kas buvo patobulėję. O dabar tik holotv ir holoreklamos taip išeina? Tiek prie minuso, kad buvo galima labiau pamąstyti, kaip pavaizduoti aplinką:)O prie pliuso tai, kad čia visgi pagrindinis dėmesys nukreiptas būtent į šeimos dramą, kaip čia daugelis pasisakiusiųjų jau ir pastebėjo. O šeimos drama atskleista tikrai gerai. Tai kas, kad pats siužetas gal ir nenaujas ir pabaiga nujaučiama - psichologinius dalykus kiekvienas autorius gali perteikti vis kitaip, nors pats scenarijus gali būti labai panašus, ir tada kūrinys jau bus įgavęs kitą atspalvį. Šiaip patiko, kad jausmai pateikti nepersūdant, nėra seilėtos melodramos. Bet tas pateikimo paprastumas kaip tik ir sustiprina dramą, kai tai, kas skaudu, pasakoma trumpai ir paprastai. Taigi, kūrinys tikrai geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-28 07:38
Damastas
Ketvirto sakinio isvis nereikia.Pokalbio bare pabaiga kiek suvelta. Pabaigoje, logiskas, bet labai jau tiesmukai "nutekstas" pasimylejimas.
Kurinys geras. Speju, kad nelabai originalus, bet vis delto, tikrai geras. Man asmeniskai nepritruko, jokiu papildomu nanotechnologiju, mobiliaku ar sviesos kardu. I pirma vieta yra aiskiai iskelta seimos drama, pagr. herojaus desperacija, noras apsaugoti artimuosius nuo siaubo, suteikti jiems vilties ir bla bla bla.

Nezinau, kiek tekstas yra "nuimtas" nuo kito, panasaus kurinio, bet jeigu fantastai aiskiai neatpazista teksto, tai vertinciau labai teigiami sita interpretacija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-15 14:58
Sportbatis
Neblogai. Primena "Zenito" knygas. Gera istorija, gera atomazga. Nelabai randu kur prikibt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-15 13:07
Papa Sasama
Dėkui už paskaitymą ir komentarus.

Kūrinį ir bandžiau rašyti tuo senos, "apdulkėjusios" Eridano fantastikos principu. ,
Nostalgija užpuolė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-15 10:28
Exuss
Idėja, principas daug kartų skaitytas, matytas, Eridano serijoje buvo, kur visą Žemės planetą bandė nuo Saulės atitraukti.
Žiūrėjau šių metų filmą "The Tree of Life", Saulė sudegina Žemę ir šeimos drama buvo kertinė ašis.
Žiūrėjau šių metų filmą "Melancholija", planeta klajūnė atsitrenkia į Žemę ir šeimos drama buvo kertinė ašis.
Tad vertinu kaip bandymą kažką panašaus padaryti, nes tai šiuo metu yra ant bangos. Išskirtinumo nelabai yra.
Taip pat pasigedau ateities sci-fi vizijos. Jeigu yra skrydžiai į kitas žvaigždes, kodėl net mobilių telefonų nėra? Numerių seniai niekas neberenka, o užtenka tik vardą iš kontaktų sąrašo išsirinkti. Tiesiog vis dar jaučiasi senose dulkėtose knygose aprašyta fantastikos dvasia, kai niekas negalėjo įsivaizduoti tokio dabar esančio informacinio kompiuterinio bumo. Vienintelis modernus dalykas be šaldytuvų (kriogenų) ir kosminių laivų, kuris yra, tai hologramos reklamose ir holotv. Bet, kai pagalvoji, argi tai kažkas ypatingo, kai turime 3D kinoteatrus ir į rinka jau veržiasi 3D televizoriai, filmavimo, fotografavimo kameros, net mobilieji telefonai galintys rodyti 3D vaizdą.
Kuo toliau, tuo sunkiau sukurti ateities sci-fi viziją, nes labai daug dalykų, kurie prieš 30 metų buvo tik įsivaizduojami, jau realiai egzistuoja :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-15 04:56
omnia mea mecum porto
Šiek tiek pernelyg tiesiškas daiktas, skaitytojas ima nujausti panašų variantą nuo gero vidurio, bet ne čia bėda: mintis kiek per paprasta, katastrofa, viskas blogai ir taškas. St. Sebastianas teisus, norisi daugiau mėsos – ar išorinio, ar vidinio personažų pasaulio, o gal net abiejų.

Finalas efektingas, numatytieji skaičiavimai ir „išaušo“. Beveik matau, kaip autoriui topteli šis veiksmažodis ir jis rašo kūrinį, itin gerai nusitaikęs...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-15 02:07
Lengvai
Ou jets, geras geras, hi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-14 22:58
St Sebastianas
Kartu su deginančio vėjo gūsiu atėjo ir mokslinės fantastikos kvapas. Tos senosios, kai žmonės į žvaigždes skrisdavo raketomis, vilkėdavo ne skafandrus, o tvarkingus švarkus, kai etinės ir moralinės problemos buvo svarbesnės nei tai kiek ateivių ištaškoma vienu megablasterio šūviu. Po šimts juodųjų skylių, kaip buvau pasiilgęs tokios fantastikos!

Pasaulio pabaiga juntama nuolat. Tačiau ji nesukuria super didvyrio, visų pasaulio problemų neišsprendžia jankiai. Viskas nuoseklu, logiška. Negalėčiau teigti, kad pirmyn stumiama šalto matematinio proto, tačiau tikrai galiu patikėti tokiais personažo poelgiais. Pavadinkime jį žmogišku matematiku.

Ko trūko? Šiek tiek aplinkos. Ji nėra itin svarbi, tačiau kelių papildomų sakinių norėtųsi. 

Retai tai rašau, bet dabar tikrai galiu tai padaryti: tikrai geras kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-14 19:03
Nuar
Labai sena ir labai gera fantastika. Daugiau nėra ką pridurti. Man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą