Kelionė į Šklėrius (a)

              Prisimenu išvykimo dieną paskutinius pasakytus Leokadijos žodžius:
    - Jeigu nesugrįši, atsimink - vis tiek tave mylėsiu.
    „Vis tiek. “ Taip neįmantru, o įstrigo paširdyje kaip pašinas. Ir iš tų kelių sakinuko žodžių gyvybiškiausias atrodė „atsimink“. Mąsčiau taip: mylėti galima ir numirėlį, tačiau atsiminti jis tikrai negali. Todėl galėjau būti ramus, kad pasitikusi naujoji dalia man išnykimu negresia. Išeinant jai į darbą, atsisveikino anksčiau, dar prieš išvažiavimą, o po pusvalandžio buto duris atidariau Mindaugui.
    - Gražus rytas. Tiesiog puikus. Pilnos gatvės vaikų ir gėlių- skubinosi kalbėti, o ištiesęs  pasisveikinimui ranką: - Kaip jaučiatės? Tačiau jeigu sumanėte nevažiuoti- nevažiuokim. Nenoriu būti našta ant kupros geram žmogui.
    - Iki gero žmogaus dar toli. Numirti reikės iki jo nepriaugus.
    - Ir vis dėlto, pone, - pasakė, - jeigu aukojatės dėl manęs, tai tegu Dievas jus ir toliau myli. Man malonu jus matyti ir mano pagarba jums išliks nepaisant ar įsodinsite, ar  neįsodinsite į savo „Audi“.
    - Dėl to neabejokite. Išgersime po puoduką kavutės ir- aida. Skubėti gal net nereikia. Tiek  čia to kelio. Šimtas kilometrų ir uodega. Tiesiog Vilniaus panosėje,  bet..
    - Kas -„bet“?
    - Lietuvos sostinei Šilinių kraštas beveik nežinomas. Niekas apie tai garsiai nekalba, bet dangus mato. Tokia teisybė lyg dūmai graužia akis kiekvienam doram žmogui. Užmirštas jis. Paliktas. Bet, et, bus geriau, kuomet jį patys pamatysite.
    - Ką  gi, išgerkime kavos, - sutiko Mindaugas.
    Mudu nenusikraustėme į svetainę. Susėdome prie staliuko virtuvėje, primenančioje statybininką Sergejų Nikitą  Chruščiovą. Ir kelionė mūsų neskubino.
    - Ar nemanote, kad gal reikėtų pasiimti ir mūsų knygas. Žinoma, automobilis ne Radijo karieta, bet galbūt tai bundančios tautos literatūra.
    Supratau, kad Mindaugas kalba apie vakar atneštas jo knygas, kurias vežiojau Radijo karietoje.
    - Jos jau automobilyje. Ir ne tik  jos.
    -Tai net geriau, negu reikėtų.
    Buvo pirmadienis. Rugsėjo 2-oji. Kažkodėl parūpo žvilgterėti į Menulio kalendorių.  Nedideliame piešinyje ten solidžiai ropojo VĖŽLYS, pasak Nijolės Volmer, žymintis išmintį ir vienatvę.
    - Puiku ir, regis, teisinga, kad liudija išmintį. Tačiau prasidėjo mokslo metai ir nepanašu, kad vėžlys įtaigotų vienatvę. Bent jau mokyklos jos tikrai neįsileis. Ė, nėra logikos, nėra. Pagaliau ir mudu vienatvės neieškome, - pakomentavo Mindaugas ir patikino, kad  prijaukintas įpratimas pasižvalgyti po kalendorius gan neblogai nuspalvina žmogaus dienas.
    - Dar čia patariama neskubėti, o svarbiausia išsiaiškinti, ką darom gerai, o ką - blogai.
    Mindaugas nusišvietė gera, plačia, atvira šypsena.
    - Kiekvienam žmogui turėtų būti savas, tik jam vienam skirtas receptas, – pasakė pro šypseną. Tačiau ir neskubėdami, netrukus įsėdome į automobilį. Prisimenu, kai užrakinėjau buto duris, galvoje vėl blykstelėjo žmonos žodžiai, kad, girdi, jeigu nesugrįžčiau, vis tiek mylėsianti. 
    Iš Vilniau išvažiavome Eišiškių plentu.
    - Neblogai važiuoji, -pagyrė Mindaugas, kai išsibrukome iš miesto ir kelias pasiliko be  automobilių spūsties.
    - Neblogai, matyt, nereiškia, kad gerai. Neapleidžia baimės jausmas, kad kas nors neatsitiktų. Man taip visuomet, kai automobilyje yra keleivis.  Dėl jo tas jausmas.
    - O kad pats susikulsi?
    - Tai visai nebaisu. Vienas važiuoju ir geriau, ir greičiau.
    - Taip ir nyksta žmogus. Kai gyvybė jam pasidaro nebrangintina, jis pradeda sparčiai nykti, - reziumavo. .
    - Manote, kad greitai važiuoju? - grįžtelėjau jo pusėn, bet Mindaugas energingai pakratė galvą, girdi, važiuoju gerai. Patogiau prisiglaudė nugara prie krėslo atlošo, rankas iškilmingai suklojo ant krūtinės, delnus sukišdamas po pažastimis. Kai nereikėdavo vairuoti, šitaip neretai darydavau ir aš, atrodė, kad tokioje pozoje galiu geriau pailsėti, susikaupti, nuklimpti į užmirštį ir pasilikti ten tik su savimi.
    - Dažnai būnate tėviškėje? - paklausė.
    - Reikėtų dažniau. Kol yra pas ką nuvažiuoti. Bet ne tik  todėl. Motina jau primena ano pasaulio šauksmą - suvargusi, sudžiuvusi, ligota. Balandžio 9 d. sukako aštuoniasdešimt penkeri metai. Metų nemažai, o sveria dvigubai mažiau - apie 40 kilogramų.
    - O pats, sakyčiau, apie šimtą.
    - Apie. Be dviejų kilogramų-  šimtas.
    - Trūksta laiko dažniau aplankyti?
    - Ne laiko, o sąžinės trūksta.
    - Taaaip, - nutįso Mindaugo balsas, - arti bažnyčia, toli Dievas. Bet taip tik sakoma, o iš tikrųjų bažnyčia visuomet yra čia pat. Kaip ir Dievas. Bet aš pernelyg įkyrus ir net neteisingas. Klausiu juk to, ko nenorėčiau, kad manęs klausinėtų.
    - Tuomet  jums nemenkai pasisekė, - atvira širdimi prisipažinau, - Nesu iš tų, kuriems labai rūpėtų, kas yra kas. Tai dar nuo tų laikų, kai likimo kilnia ranka  buvau stumtelėtas į Radijo karieton. Gal nepatikėsite, bet  joje būdamas pasijausdavau kitokių parametrų žmogumi. Glausdavausi prie  kiekvieno  jos keleivio kaip prie šventojo. Aš ir dabar nedaug sugebu atsiminti, bet jau ir tiek - didelis turtas. Ir neklausdavau- kas jis, karietos keleivis? Šventųjų juk neklausinėjama, ar –ne? Tai buvo karieta- pasaka, karieta – dangaus lopinėlis.  Bijojau apie ją  tokią prasitarti net artimiausiems  žmonėms. Žinojau, kad nepatikės. Tiesa, ypatingai gerų draugų, išskyrus Františeką Pelėdą tuomet neturėjau. Jis irgi  patarė prilaikyti liežuvį ir nekalbėti tai, ko žmonės nenori. Bet, et, kam dabar tai įdomu? - pasakiau pajutęs, kad užsiplepu ir kad  Mindaugo artumas nestelbia kalbos. Priešingai, skatina ją, tempia už liežuvio, ragina pakabėti netgi daugiau, negu reikėtų  bendraujant su dar beveik nepažįstamu žmogumi.
    - Kodėl gi? – atsiliepė, - Mielai klausausi. Man įdomu. Net suvokiu, kad iš  bažnyčios dar neišėjęs.
    - Iš bažnyčios? Neišėjęs? Paskutinį kartą, berods, lankiausi Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Bet kada tai  buvo? Metai, jeigu ne daugiau.
    - Ne davatka juk- šyptelėjo Mindaugas. - Kalbu apie bažnyčią, kurią nešioja kiekvienas žmogus. Net ir tas nešioja, kuris į Šv. Mikalojaus bažnyčią per visą savo gyvenimą  nė karto neatėjo ir neateis. Tačiau sakau, kad be šitų bažnyčių yra ir kitos, sakytum- asmeninės, ar privačios. Į šias  bažnyčia tegali ateiti  tik su pačiu savimi ir tik kaip jos savininkas. Ji už didesnių tvorų, negu tos, kuriomis aptverta privatininkų ežerai ar sodybos. Jūs irgi, pone, tegalite  ateiti tik į savo, į Šv. Pranciškaus bažnyčią, kurioje, kaip manau, ir buvote pamokytas į Radijo karietos keleivį žiūrėti, kaip į šventąjį. Ir nereikėtų tikėti, kad kada  nors praeityje  nebuvo bažnyčių.
    Nežinau, kaip, kokiu būdu, bet nesunkiai suvokiau, kad Mindaugas apie bažnyčias kalba dar iki krikščionybės atsiradimo laikų. Ir sakiau jam neslapukaudamas, kad nors keistoka, bet suprantu, apie ką jis kalba- kad šiose  bažnyčiose  vienu metu esi ir kunigas, ir nusidėjėlis. Todėl žmogaus maldos ir išpažintys neypatingai klusnios dangaus ausims.
    - Kad ir kaip besimeldžiau savo asmeninėje arba, pasak jūsų ŠV. Pranciškaus  bažnyčioje, o buvo kai  buvo- važiuojame automobiliu, o Radijo karieta sudužo, nėra ir nebus.
    - Bus nebus, bet savo bažnyčios nereikėtų apleisti, nes, sakau – ar daiktas, ar žmogaus gyvenimas, ar viltis ir nepaisant kas besudužtų, visuomet po netekties pasilieka bent šukelė, bent mažmožis. Negerai, kad netekties jausmas tuo kartu užgožia šitas šukeles, šituos buvusios karietos šipulius. Palieki juos nelaimės vietoje ir būna, kad skubi kuo greičiau liūdėti ir nueini iš ten net nepakėlęs nuo galvos nukritusios kepurės. Ak, ak, ok, ok.. Oi, dangau danguži, ak, Dieve dievulėliau.. Man tokios scenos nepriimtinos, netoleruotinos. Įtikintas savo patirties sakau: iš savo bažnyčios, žmogau, neišeik ir tikėk net ir sopulingiausiomis  praradimų valandomis. Neišeik. Melskis. Tikėk..
    Mindaugo žodžiai – ne nauji. Jie  apvilkit tik nauju amžiumi, o ir jis pats, amžius, pasirėdęs naujutėlaičiu apdaru, šokinėjo it kumeliukas. Jam dar toloka iki supratimo, kad  gyvenimo nereikėtų praleisti šventėse ar manyti, kad gražiausia šventė yra poilsis. Tačiau manyje kirbino įtarimas, kad savo  žodžius Mindaugas adresuoja man, nors ne tiesa, kad Radijo karietos žlugimo vietoje, apimtas savigraužos, palikau kepurę. Parsinešiau ją ir netgi botagą. Na, o knygas ir visa kita, tas tiesa - palikau ten, kartu palikęs  net ir atmintį apie sudužusią  karietą. Ir kai paklausiau, kur Mindaugas suradęs vakar sugrąžintas knygas, tai išgirdau:
    - Tokių knygų ieškoti nereikia, žmogau. Jos labai savarankiškos ir kiekvienu atveju elgiasi pagal  savo  nuostatas - panoro sugrįžti pas jus ir taip padarė. Matyt, žino, kad esate vieni kitiems reikalingi.
    Senutė AUDI neskubėjo ir nesibodėjo, kad ją nuolat aplenkia prabangesni automobiliai. Kelių policija tegalėjusi tik džiaugtis, išvydusi tokį pedantiškai stropų automobilio važiavimą. Bet ir jie nežinojo, kaip šioje keturių ratų  „senutėje“ greitai, tiesiog lėkte lekia laikas. Atrodė tespėjome tik išvažiuoti iš miesto, o Mindaugas jau parodė:
    - O! Jau ir Merkys...
    Upė čia tokia, kad ji pamačius, niekam nekyla ūpas pasidžiaugti ja - melioratorių  nuniokota, suluošinta, įsprausta į kanalą kaip į karstą, ji priekaištauja kiekvienam, kas nelinkęs atsiminti, kad jeigu ką darai- daryk gerai. Tačiau patobulinti upę žmogui vargu ar įmanoma.   
- Gal stabtelėsime, a?
- Gal vėliau. Kai Merkį pervažiuosime ties Valkininkais. Čia gi jis lyg negyvėlis, lyg lavonas
- Bet čia prasideda Dzūkija..
- Aš taip nemanau. –ryžtingai nesutikau, - Čia prasideda tiktai Varėnos rajonas. - Tačiau pervažiavęs tiltą automobilį pasukau į šalikėlę. Atsargiai taukštelėję vienomis,  kitomis durimis, išlipome iš automobilio ir paplentės mišku  sugrįžome atgal prie upės.