Paskutiniai nutikimai „Arklidėje“ (b)

                  Taigi, jau nemažas laiko tarpsnis  įsispraudė tarp anų nutikimų ir atsirandančių užrašų apie juos. Jos didenybė Substantija, mestelėjusi į mano kiemą nelengvą akmenėlį, vis laukia geresnio susivokimo nuosavame gyvenime. Jau pripažįstu, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra net ir tai, ko jis dar nežino, o žinių kiekis, nepaisant koks jis gausus, visuomet tik praplečia nežinojimo erdves ir jos pajutimą. Tačiau tuomet „Arklidėje“ tokiems pamąstymams nebuvo laiko- reiškinys arba pyragas, kaip sakiau, augo ir visas dėmesys buvo užimtas vien tuo, kas tiesiausiu keliu pakliūva į akis ar ausis.
      Žinojau Františeko charakterį. Paprastai tai ramus žmogus, bet suputoja, sukunkuliuoja, įšėlsta ūmai ir tuomet, nepasiraitodamas kelnių, eina perbristi  jūros.  „Arklidėje“ jam to nereikėjo daryti, bet atgrasinti jį nuo sumanymo nebūtų  įmanoma. Tačiau mūsų norai sutapo ir mes suklusome išgirsti Albiną Šiupinienę ir galbūt 1994 metų žiemą iš jo užrašų.
    - Ponai komunistai, prašau tylos, - pirmasis pasirūpino Bronius Maniušis. - Seni laikai, bet juose mes jaunesni. Nagi, varyk, Františekai. Ir Albina, žinoma, jaunesnė tuomet.
    Františeko raginti nereikėjo.
   
    „Radijo karieta...
    Malonus ausiai skambesys, netikėtas akiai žavesys.
    Žiūriu iš arčiau - karieta menkutė ir prasta. Ar nesubyrės pasukusi į kelią? Ar rasis kam pasveikint vadeliautoją? Juk mes ne tie- svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas tamstos toks? Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs: ieškojau Lietuvos -Lietuvos neradau, “- mintinai citavo Františekas seniai sakytus Albinos žodžius. O aš suvokiu, kad kai vienu metu žmogų  užgriūva tokia  gausa netikėtumų, tai net išgertas alus kaip mat išgaruoja, o bokalai ir gerklės išdžiūsta. Tačiau dėl to nuogąstauti nereikėjo, kadangi džiūvo gerklė ir mano žmonai. Nors buvo pensinio amžiaus, bet užsispyrusiai dar vis dirbo valdišką darbą ir jos piniginė visuomet  būdavo turtingesnė, o pinigai brangesni, nes buvo gaunami ne  tik už  nelengvą buhalterės  darbą;  į jos pinigų vertę buvo įkalkuliuoti geroki sveikatos  praradimai. Bet sakau - buvo atkakli ir kiekvienu atveju guosdavo ir guosdavosi, jog, girdi, iki  mirties tikrai gyvens.
    Vėl susigriebę tuščius bokalus nuėjome prie  bufeto. Šį kartą su Bronium Maniušiu.
    - Sakyk, Pranuci, kas čia vyksta? Arba  jūs kvaili, arba aš durnas ir nesuprantu- klausė ir atsiduso: - Gaila alaus. Jau tiek išgerta, o galva, bjaurybė, be alkoholio. Argi tai ne dangaus bausmė?
    - Atėjau norėdamas sutikti Františeką.  Jeigu nieko daugiau, o tik mudu abudu savo reikalais užsiėmę, būčiau galėjęs pasakyti, kas čia vyksta, betgi pirmasis kelią pastojai tu, mielasis.
    - Aš? Nagi ir juokdarys esi. Aš tau kelią pastojau? Atsipeikėki.
    - Ar ne tu pirmasis apkaltinai Radijo karietą dėl savo nemiegos?
    - Vadinasi, man nevalia net teisybę pasakyti? Pasakiau teisybę – kankinote su Tomu Vaisieta visą naktį. Bet jeigu pagalvojus geriau tai, ko gero, sapnas pildosi- karieta girgžda galvoje, atmintyje, prisiminimuose. Tikrai. Net nujaučiu, kad  ji vėl tampa dabarties realybe - atsigauna ir, ko gero, kaip sapne, greitai būsiu pakviestas: sėsk, Broniau! Sėsk, Maniuši! 
  Bokalai pripilti ir mudu, palikę šį  pašnekesį, nešėme juos ant stalo. Maniušis apie Radijo karietą žinojo ne ką, bet irgi gerokai  daugiau už kitus Lietuvos piliečius. Bet tai nereiškė, kad Lietuvos žmonės žinojo mažai. Tačiau Radijo karietos  netikėtas išnykimas ir užtrukusi tyla vis dėlto apaugino ją nemenka užmarštimi ir reikėjo specialaus impulso, kad  žmonių galvose  jinai ir vėl „sugirgždėtų“. Dar nevėlu studijuoti, kaip atrodė tokio impulso apraiškos, bet neabejotina, kad jos labai įvairios. Tačiau pasirodė, kad tautoje būta bent kelių žmonių, kurie laikė pareiga neužmiršti Radijo karietos, o pavyzdžiui, Františekas suvokdamas, kad nieko amžino nėra, pradėjo kaupti medžiagą, tačiau patyliukais, slapukaudamas, vengdamas viešumos. O dzūkas juk, atrodytų karštakošis, mėgstantis žadėti ir užmirštantis pažadus, bet šiuo konkrečiu atveju peraugo save ir labiau priminė žemaitį- nors pasižadėjo tik savyje, bet pažadą ištęsėjo.  Nedidelė savos gamybos ir leidybos brošiūrėlė, pavadinimu „Iš Radijo karietos kelionių“ buvo pirmas viešas pareiškimas apie Radijo karietą ir jos kelionių studijas. Bet sakau, kad tai sužinojau tik po daugiau negu šešerių metų. Ir, kaip girdite, ne šventoriuje. Kai su Broniumi nuslinkome atnešti alaus, Františekas Pelėda išsitraukė iš po skverno atneštą brošiūrėlę ir suspėjo papasakoti, kas joje parašyta ir  kokių aplinkybių verčiamas ją parašęs. Sakė, kad tai pradinis darbas, tiesiog įžanga nemenkų būsimų studijų, kurių atsiradimą paskatino mano atminties apie Radijo karietą  praradimas.
    - Tai ne knygų skaitymo, o alaus gėrimo metas, - pajuokavo Bronius, užkeldamas ant stalo bokalus ir, matyt, norėdamas pašalinti nereikalingą aludei atributiką.
    - Iš tikrųjų, - sekdamas iš paskos pritariau Maniušiui, net nematydamas, kad žmonos rankose minėtoji „Iš Radijo karietos kelionių“.  Vis vartė, skaitinėjo brošiūros lapus, o paskui, paprašiusi netriukšmauti, šyptelėjo ir skaitė:
   
    „Pirmoji kelionė...
    Jos  bijojau gal labiau nei velnias kryžiaus. Ir nors nesu arti  Dievo, tačiau paslapčia kėliau ranką ir žegnone ant kaktos ir krūtinės piešiau kryžių. Nereikia net  bažnyčios, kad paklusčiau galiai, kuri aukščiau žmogaus. Karietoje ne vienas, bet arčiausiai manęs aktorius Tomas Vaisieta. Nežino, kaip dreba man kinkos. Tačiau ir jis,  nors tvirtesnis, galingesnis ir aktorystės darbuose išmokęs valdyti jausmus, vis dėlto nepajėgė  nuslėpti jaudulio. Spėju, kad  daugiausia jam abejonių  kelia, ar esu tinkamas vadeliauti tokiai neįprastai kelionei. Galėtų atsisakyti, bet žingeidus ir pasiryžimas ima viršų- et, buvo nebuvo, rasim nerasim.. Važiuosiu. “
    Pajaučiau, kaip kojos pradėjo klimpti medinėse aludės grindyse. Nežinau, kuris - ar Františekas, ar Bronius- prišokę paėmė iš  mano rankų alų.
    Leokadija buvo atkakli- nei matė, nei girdėjo. Ji skaitė:
    „ Ir iki tol daug nuomonių būta apie Radijo karietos užmačias. Bet neprisimenu, kad nors viena bent kiek geresnė. Tačiau užsispyrusiai tikėjau- ateis ta diena. Būtinai ateis. Juk mato Dievas, kad Radijo karieta pasirengusi ieškoti Žmogaus širdies. Vadinasi, užsiėmimas  vertas  bažnyčios palaimos. Ir nei per nago juodumą neabejoju, kad Žmogaus širdis pamesta  ir todėl jos paieškoms tėra tik vienas kelias- kelias į praeitį“.
    - Gal užtenka? - pasiteiravo žmona
    - Ačiū. Iš kur šitie memuarai? - išstenėjau.
      Žmona padavė knygutę ir linktelėjusi galva Pelėdos pusėn:
    - Jeigu neprisimeni pats iš kur jie, - paklausk Františeko, - pasiūlė. Ir anasis atsiliepė:
    - Kaip kadaise tau išvažiuojant Radijo karieta, taip dabar man dreba kinkos. Bet yra kaip yra- aukščiau bambos neperšoksi.  Čia net ne brošiūra,  o tik vaizdinė agitacijos priemonė mano norų... To darbo, kurį norėčiau padaryti. Po truputį, po truputį ir atsirastų tai, ko užmirštis nesunaikins.  Čia tik labai nedaug, kas išliko iš sudužusios Radijo karietos.
    - Esi tikras Pelėda, tikras nakties paukštis. Negi sunku buvo bent žodeliu prasitarti, - papriekaištavau, bet burna vėl džiūvo. Numojau ranka į pasiaiškinimus ir gerklę užpyliau alumi. Bet tuo kartu suūžė Bronius Maniušis:
    - Tai kas pasakė, bolševikai, kad dangus negriūna? Griūna ir jis. Reikia gėdytis, kaip menkai mes pažįstame aplinką, o ypatingai savo draugus. Atrodytų, kad jųdviejų karštu vandeniu neperskirsi, o teisybė  juk, kad dešinė nežino, ką daro kairė. Ir nors jaučiu, kad  šį kartą ne taip, kaip sapne ir Radijo karietoje  nereikalingas, nepykite, bolšervikai, nesiruošiu iš  jos išlipti. Ir ne todėl, kad čia apstu alaus. Darosi įdomu.
    - Taip nekalbėk, Broniau, kad nereikalingas. Visi esame reikalingi. Maniau, kad būsime  čia tik su Františeku, bet todėl ir dangus griūva, bent ant mano galvos, kad retai susieiname į didesnę krūvą. Bet gal ir tai ne priežastis, kad  jis negriūtų. Tačiau mano dangus šiandien- jūs. Labai dėkingas, kad  jūs čia yra. Patikėkite, labai dėkingas, -kalbėjau ir, beje, labai nuoširdžiai.
    - Lyg ir atsisveikini?
    - Taip. Rytoj su Mindaugu išvažiuojam.
    - O kas  jis, Mindaugas?
    - Neklauskite, nes tikrai nežinau. Bet jis yra priežastis, nugriovusi ant mano galvos dangų, - kalbėjau bandydamas juokauti, bet.. stop. Mintyse toptelėjo kad, ko gero, iš tikrųjų taip yra. Pats jam pasiūliau išvažiuoti. Nepasakyčiau, kad dėl nieko. Šįryt atnešė Radijo karietos knygas - Senąjį Testamentą ir Age Myer Benedikctsen “LIETUVA Bundanti tauta“ O ir šitieji „Arklidės“ nutikimai...
    - Ponai bolševikai, neužmirškim, kad šiandien rugsėjo pirmoji. Taigi ne tik rudens, bet ir Naujųjų  mokslo metų pradžia. Bet paklausykit- visur tyla. Mokyklose nenuskambėjo nė vienas varpelis. Ir to priežastis- sekmadienis. Na, o kodėl ir man knieti paskaityti „Iš Radijo karietos kelionių“, tai irgi turi priežastį- reikia užbaigti tai, kas  buvo pradėta.
    Bronius atsivertė brošiūrėlę ir galingai skaitė pirmos kelionės metu užrašytus  mano žodžius:
    „Ateis laikas ir istorija liudys, kad Radijo karieta išvažiavo 1994metų sausio 15-ją Aš  nenoriu su tuo sutikti, nes vis dėlto pirmieji jos važiavimai prasidėjo mintyse. Maža  kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui- ugnis. Ji jau negalėjo užgęsti, kol iš galvos karieta neišvažiuos į gyvenimą. Tų metų sausio 15-oji tėra tik liudijimas, kad Radijo karieta persikraustė iš galvos į Simono Konarskio gatvę Vilniuje ir  girgžda link Aušros vartų, pro kuriuos  susiruošė išvažiuoti palaiminama  stebuklingojo Šv. Marijos paveikslo... “
    Sudie „Radijo karietos“ girgždesy galvoje. Būk sveikas ir žmonėms reikalingas gyvenime“.
    Kai Maniušis nutilo, buvo tylu visoje „Arklidėje“  nė vieno girto ir neprisimenu, kokiu kampu pasvirau link Františeko.
    - Ačiū. Dabar jau atsimenu. Ačiū, kad niekuomet manęs nepalikai. Net ir tuomet nepalikai, kai mane paliko netgi mano paties atmintis..
    -Vadinasi, ryt išvažiuoji? Gaila, bet gal reikalinga.
    Sudžeržgė mobilusis  telefonas. Trakuose gyvenant dukra Daina parašė:
    „Tėti, jeigu tau kartais su šiuo pasauliu sunku gyventi, tai todėl, kad... “
    Panašių žodžių irgi niekuomet  ne tik aš, tačiau ir bet kas tikriausiai nebuvo girdėjęs, todėl ir juos priskyriau prie neįprastų sekmadienio nutikimų.
  - Nors man labai nesinori, bet panašu, kad apie kelionę žino visas pasaulis. Bent jau Trakai- tikrai, - paskiau Františekui
  Františekas atsiliepė:
    - Ir mano nuojautose kažkas vysta, bet- kas? Klausiu, kas jas įtaigoja? Galbūt mums reikia  atsisveikinti ilgesniam laikui. Nepyk, bet jeigu mane kankins  nežinia, kaip nors atkaksiu į Šilinius. Manau, kad  ne kažin kur judu su Mkindaugu klaidinėsite. Pakaks Šklėrių
    - Nežinau, Františ. Bet man taip irgi vaidenasi. Tačiau apie tai nekalbėkim.  Paskandinkime aluje ir užmirškime. Sąmoningai. Ne dėl savęs, o dėl  Mindaugo, nes gali būti, kad  jis arba šventasis, arba  nusikaltėlis..