...dienos aš
p r a e i t į,
lyg nerašytą
knygą,
s k a i t a u
nakties
bemiegėje
vienatvėj - - -
p r a s m ė s
vis ieškau,
i e š k a u
akmenų
t y l o j
bei tuščioje
praeiviais
gatvėj - - -
ir klystu čia –
buvau – esu,
k a ž k u r
tarp pamesto -
gal atrasto
tikrumo - - -
kur už miražų,
tobulai klaidžių,
teks amžiais
l a u k t i –
sau pačiam
g e r u m o ...
Teisingai, nereikia čia ko kabinėtis. Bet nereikia kabinėtis tada, kai klaidos motyvuotos. Tiesa, poezijoje daug galima. Sakiau, jog eilėraštis įspūdingas, tik l. šykščiai įvertintas, gal situacija dar pasikeis.
O kox skirtumas dėl tų praeivių linxnių? Poezija yra crazy dalykas ir nėra čia ko suvedinėti visokių taisyklių. Gražus eil. blyn ir nereikia kabinėtis.
Iš tiesų „tuščioje praeiviais gatvėj“ netinkamas pasakymas. Ir iš viso „tuščiam“, matyt, nereikia objekto. Tuščias ir tiek. Tačiau čia, matyt, „tuščias“ vartojamas kaip „pilnas“ priešprieša. Pilnas, kaip ir turtingas, sotus, gausus, reikalauja kilmininko. Taigi „pilna praeivių gatvė“, plg. „Salė pilna žmonių“. Pagal analogiją, kaip priešprieša, galėtų būti ir „tuščia praeivių gatvė“, tačiau toks pasakymas dviprasmiškas ir kalbos sistemoje kiek keistokas. Vis dėto jis gerėlesnis.
Šiaip eilėraštis, „lietuviškai“ šnekant, cool, gaila, kad vertinama taip šykščiai.
Noriu labai pagirti. Labai geri eilėraščiai. Tik šiame 'tuščioje praeiviais gatvėje' yra kalbos klaida, nes 'praeiviais' šiuo atveju yra iš rusų kalbos einantis įnagininkas. Lietuvių kalboje taip nesakoma. Turėtų būti 'be praeivių', bet reikėtų paieškoti, kaip ištaisyti.
...Mintiju labai subjektyviai, kad absurdas būtų tikėtis, jog mes kada nors pasieksime kažkokį išbaigtą rezultatą savam subjektyviam dvasiniam pasaulyje ... amžinos nelengvos (skaudžios) abejonės dėl šio t i k r u m o, ieškojimai... - iš čia ir eiliuje mintis/žodžiai, kad amžinai teks laukti s a u p a č i a m gerumo ... o neabejoti ir neieškoti n e d u o t a...
vienatve mes patys sau susikuriame... mes kartais nematome artimu zmoniu minioje praeiviu... prasmes nera, yra tik beprasmybe- pati didziausia prasme, nes nieko nera tikro tik tai ka mes laikome tikru... gerumas niekur nedingsta, tik mes savo elgesiu kartais ji priverciame pasitraukri i seseli, isnykti praeiviu juroje, paskesti tyloje... amziams...