manau kad tai geriau nei gariūnai;
idėja gera; įeita į vaiko pasaulį, ir baubiukas - mielas; ko trūksta, žaismės ritmiškume, tegul jis nebus toks, na kapotas kaip skaldomos malkos (savo rifma) bet gal dar kažkiek dėmesį įtraukti; (buvo toksai fainas multikas vaikams, tai ten vienoje iš serijų, kačiukas ir šuniukas bijo griaustinio. Kada griaustinis griaudėja, jie pabėga į virtuvę, atsigula kažkur pakampiais, šilta, to griaustinio nesigirdi. paskui jiems pasidaro nuobodu, ir jie eina į pastogę, ten tamsu, tik blyksi žaibas, griaudėja perkūnija, ir jie dreba; kai jau nebetveria baimės, bėga iš ten lauk atgal į šiltą virtuvę. pas jus kažkas tokio, ir plius, yra vaikučiai kurie tikrai bijo, kita vertus jei tai yra juose sukontroliuota, tai žadina jų fantaziją, kūrybą, tuos pradus judina vystytis, neuždžiūti, nesuvysti kaip sėklai sausoje išdžiūvusioje dirvoje; Juk viskas kas paslaptinga daugiau mažiau yra nežinoma, arba kol nežinoma, o kūryboje paslapties - nežinojimo į priekį kas bus, turi būti, nes kitaip ji bus neįdomi, sausa, buitiška, migdanti, nuobodi, neįtraukianti;
Pas jus gerai pasirinkta kryptis, ir puiku, kad tas baisuokliukas (kiekvienas vaikas turi savo baisuokliuką, jam iškyla jo tik jam žinomas baisuokliuko pavidalas, ar fragmentėlis to baisuokliuko) tačiau idėja PUIKI; tai yra baisiukas baisuokliukas, baubiukas, kuris vis tik jūsiškiame tekstuke yra Mielas, o kai pabaiks vaikas bijoti (turimų baimių, žinoma, ne patologiškų baimių turintis) tas baisuokliukas virs į kokį nors minkštą žaisliuką; Tai vaikų pasaulis, ir eiliukas veda vaikutį ling harmonijos savyje, su savo baisuokliuku; Būtų neblogai jei truputį ir ritmikos duotumėte pajausti vaikams per eilėraštį, bet pagirtina tai, kad jis gyvas ir mielas; Pamilęs savo baisuokliuką vaikas nustoja jo bijoti...
ŠAUNUOLĖ; nepadėkite tik kurti banalių buitiškų "kokie geri vaikučiai, kaip jie prausia švariai rankytes, o kas negeras, senelis neduos dovanėlių, tai vaike, ir visus metus geras buvai, ar užsidirbai, senis su ledine lazda ateina; ", – o senis blyn ateina, girtas, net mokyklose būna, ir bajaruoja koketuoja su tėveliais; Vaiką kokį gali taip nustramučins, patampys už kokio apsiausto, kuriuo bus vaikas apsivilkęs, kuris gal visą vakarą kukę piešė, ji dar neišdžiūvusi, dažais kvepia, nes jis ruošėsi būti snaige, fėja, žiogeliu, burtininku, karūnėlę su burtažodžiais spalvotais darė, ir turėjo įvykti jo stebuklas,
tai prikvaišęs "šventas" su ledine lazda senis taip jį patąsys, kad kiti išsigąstų, ir juos eitų taip suvaldyti, dėl jų prarasto dėmesio - kad tie pritils, nučius, "tylos, o visiems taip bus", mat prarado senis kvailas jų dėmesį, tų vaikučių, ir nebegali sukontroliuoti, vis prieš tai, ale kalbėjęs lyg su vaikais salėje, o daręs tai, bebajaruodamas tėveliams jų, gal dar burnelę paėmęs ant drąsos, tėveliams įtikti, ; Kad tėveliai sakytų, "bet koks tas Petras šaunus" ar Kazys" ir t.t.;
tai gi, jūsų eiliuko idėja yra labai gera; O eiliukas spinduliuoja meile baisuokliukui, kurį visi vaikai turi, mažesnį ar didesnį, ir pamilę jį, jie darosi stipresni, o baisuokliukas virsta į pliušinį krakazeblą, tinkyvinky ir panašiai.