Iš tų sutemų

Neskriausk
pasvirusio,
pavargusio -
dar margesnį
ir už genį - džiaugsmą
tau nešu.
Ne margas
šitas juodas varnas -
virš eglių ir pušų.

Jaunas paukštis gieda
ir ne veltui
džiaugsmo ašaros
pabyra iš akių.
Ne juodas
o margas velnias -
nepripažįstantis
kompromisų jokių.

Apdainuoju žemę
margą, skaisčią
ir sėlina paskui mane
naktis tamsi.
Geltoni, raudoni -
savaičių, metų skaičiai
ir ištrupėję užrašai -
ant paminklų, antkapių visi
ir tikrovė - tokia aitri,
labai arti.

Rodos, nerašiau dar
apie skaidrų lietų
apie žemę margą
nuo snaigių ir žvaigždžių.
Apdainuoju saulę,
pakibusią
virš medžių ir namų,
apdainuoju mintį pakylėtą
ir nenuleidžia saulė
nuo manęs vyzdžių
ir ateina, manęs
ir saulės pasitikt
naktis.

Audžiu margą,
audžiu juodą - mintį kilnią
ir tave lyg dukrą vedasi
tas vakaras nykus.
Margas švarkas,
juodos kelnės
ir atvėsę pėdos
neša, velka vainikus
ir klykia šakose
lyg juodas varnas
kažkieno dvasia.

O ir aš, ne margas
užmigau su mintimis
geriausiomis
ir gal už genį,
dar margesnę
žmoną gausiu?

O žiema
margiausią sniegą mala,
o kaimynas
jauną žmoną
veja iš namų.
Regiu skaičius,
viršum kavos puodelio
ir nemoku skaičiuot
nuoskaudų, nuosėdų
margoje žemelėje
ir išnyra,
margos mintys
iš tų sutemų.