Paskutiniai nutikimai „Arklidėje“ (a)

                Kiek jau metų praėjo, a? Kiek dar praeis? Tačiau ateis diena, kai man tai jau nebus svarbu, tačiau kol ji neatėjus, tai vis rūpi, kaip mieliau sušiaušti šiuos užrašus, kaip vieną pasakojimą ar net mintį geriau priglausti prie kitos. Ir man pačiam neretai atrodo, kad dar vis neišėjęs iš ano sekmadienio ir „Arklidės“.
      Nemanau, kad skaitytojai suabejos, ar nesutirštinau spalvų, aprašinėdamas jeigu ne visus, tai  bent kai kuriuos įvykius. Labiau tikėtina, kad  gal vienas kitas vis dėlto suabejos mano atminties  patikimumu. Todėl vėlgi, prisiimdamas atsakomybę, kartoju, kad VISA apimtimi atmintis iš manęs niekuomet nebuvo atimta; buvo išskirta ir paslėpta tą jos dalis, kuri saugojo atsiminimus apie Radijo karietą. Man tai labai daug. Bet gal neveltui sakoma, kad nėra blogio, kuris neišeitų į gerą. Čia svarbu ne tik, kad atėjo laikas, kuomet atmintis pradėjo grįžti, keltis. Gal netgi svarbiau, kad kiekvieną prikeltą atsiminimų žiupsnelį imi labai atsargiai, kad,  neduok Dieve, vėl nepasimestų užmarštyje. Apžiūrinėji, apčiupinėji, glostai ir vis geriau supranti, kad  ne tik įvykiai, bet ir visa žmogaus praeitis- lyg akimirkos, lyg trumpi regėjimų blykstelėjimai. Todėl džiaugiesi, jeigu pavyksta bent kiek  rūpestingiau užkonservuoti, paliekant  juos raštuose. Ar kas rugpjūčio tą sekmadienį galėjo pamanyti, kad į „Arklidę“, vos suspėjusi po išklausytų per radiją mišių persižegnoti, atkulniuos ir mano žmona.  Ją pastebėjau neiškart ir... nepažinau. Nusišypsojo lyg po ilgo nesimatymo. Lyg būčiau sugrįžęs  iš tolimos kelionės. Padavė ranką Františekui Pelėdai, linktelėjo galva Broniui Maniušiui, kurį pažinojo mažiau ir girdžiu:
    - Būkite, berniukai, kilnūs. Leiskite šį kartą man jus pavaišinti, - pasakė. Ir po mažytės tylos vėl jos žodžiai: - Suprantu, kad tyla reiškia sutikimą. Ačiū, kad priimate į  kompaniją, - ir įkišo man į delną dvidešimties litų pinigėlį.
    - Tikrai? - nežinojau kaip elgtis.
    - Ar manai, kad pinigai netikri?  Kiekvienam po du bokalus. Man užteks vieno.
    - Žinau, kad pinigai tikri, bet kas atsitiko?
    -  Paskubėk, paskubėk, - paragino žmona ir... klest - atsisėdo prie stalo priešais Maniušį  ir Pelėdą. Nežinau ką tuo kartu jautė anieji. Nešiojau bokalus, dėjau ant stalo, bet kad  būčiau prataręs nors žodį, tai - ne.  Jau žinojau, nes ir pats buvau patyręs, ką reiškia „neįtikėtini“ dalykai - iš jų pirmiausia lauki nemenkų kiaulysčių. Mano Leokadija sėdėjo kaip paveiksluose  Šv. Dievo  Motina, nesarmata buvo persižegnoti ir atrodė, kad abu  bičiuliai pasijautė  beesą ne prišiukšlintoje „Arklidėje, “ o tiesiog Arkikatedroje priešais altorių. Bet, ačiū Dievui, atėjo laikas, kai atsigavo ne tik Františekas  su Pelėda. Atsigavau ir aš. Ir atsimenu, kai kalbėdama apie mano būsimą kelionę su Mindaugu, mano Leokadija sakė:
    - Bus kaip sumanė. Todėl nieko nesakau. Pasimeldžiau ir atėjau atsisveikinti. Liūdna bus jums, Františekai,  dar liūdniau „Arklidei“, tačiau man liūdniausia. Nemoka žmogus net prieš mirtį ramiau pagyventi. Dieve, Dieve, kur tik jis nebuvo nuvažiavęs, bet niekuomet tokios nuojautos nepatyriau, kaip dabar. Širdyje ir  sieloje tokia  nežinomybė, kad... Bet išgerkim, berniukai. Tikėkim, kad Dievas ir  šį kartą laimins jo kelią. Ką tik per radiją išklausiau Šv. Mišių ir man atrodė, kad visa Arkikatedra meldėsi, kad taip atsitiktų.
    Žmona paėmė alumi suputotą bokalą  Maniau, kad apie mano ryt dienos kelione, išskiriant  Mindaugą, niekas  nežino, bet... Jinai jau žino. Iš kur?
    - Išgerkim, - pasakiau.
    - Čia kitokio alaus niekuomet negeriam, nes nebūna. Tik „Kobra“.  Bet atrodo, kad šiandien  ir ji pakeitė skonį.  Gal net stiprumą. Išlindo „Kobra“ iš odos, - sugaudė Bronius Maniušis. O ir pats  jaučiuosi lyg būčiau į akmenį įspirtas, - prisipažino.
    - Kad taip yra. Lyg paminkliniame akmenyje iškalti. Šimtą katrų jus, ponia, mačiau, o negaliu pažinti. Negi čia jūs, Leokadija? - ryžosi pasitikrinti Františekas Pelėda.
  Žodis po žodžio, gurkšnis po gurkšnio ir po truputį nuotaika įsisiūbavo. Žmona sėdėjo greta ir nepaisant, kad per netrumpus gyvenimo metus tokiu artumu susėsdavome neretai, bet šį kartą jis buvo ypatingas. Nelengva paaiškinti, kodėl taip, bet manau, kad šį kartą  fizinis  artumas susiliejo su dvasiniu. Buvome artimi ne tik žmonių, bet ir Dievo akyse. Ir jeigu iš tikrųjų yra taip, kaip čia sakau, tai reikia pripažinti, kad Dievui neypatingai svarbu, kur jam susitikti su žmogumi- Arkikatedroje ar arklidėje, bet jam, matyt, labai svarbu, kad žmogus neprarastų savęs bet kokiomis aplinkybėmis. Tą kartą su mumis  jis irgi, regis, gurkšnojo alų ir jam buvo gera. Jam buvo gera ir tuomet, kaip apkabinęs per nestiprius pečius savo žmoną, draugų akivaizdoje pasakiau:
    - Pavargai, mamul, nuo manęs, bet ką bepadarysi, kad net dabar, deja, negaliu tau pažadėti riestainio be skylės.
    - Pavargau, - prisipažino ji. Kai Dievas tvėrė pasaulį, jis irgi pavargo. Gal kada nors bus ir man septintoji, tą poilsio diena.
    - Duok Dieve, -palinkėjau ir pasiteiravau, iš kur ji sužinojusi, kad netikėtai -nelauktai su nepažįstamu žmogumi susiruošiau nuvažiuoti į Šilinius.
    Tau tik atrodo, kad tokius dalykus žmona sužino paskutinė. Jau prieš Mindaugo pasirodymą  jaučiau, kad greitai išvažiuosi, bet svarbiausias klausimas- kažin, ar tik į Šilinius.
  - Jokių kitokių prielaidų neturėtų būti, -pasakiau. Bet ji kažkaip keistokai žvilgterėjo į akis.
  - Kodėl į Šilinius? Šviesiai – tiesiai, kodėl ne į Šklėrius? Šiliniuose dar galima pasimesti, o Šklėriai... Nyksta jie. Ir pasimesti nėra kur, -suskubo pasakyti Františekas. Dar  nebuvau spėjęs  jam papasakoti, kokį nuotykį iš pat ryto pametėjo lemtis. Dėl to ir pakviečiau į aludę, kad jo ausys būtų kuo arčiau prie mano burnos. Man reikėjo, kad jis girdėtų:, esą, mielas kraštieti, neįsivaizduoji, kokie  dalykai vyksta pasaulyje. Ir bene patys svarbiausieji čia pat, jie kartu su mumis.
      Ir atsitiko taip, kad per trumpą laiką „svarbiausieji dalykai“ išpampo, išaugo ir tapo akivaizdu, kad tokio pyrago jau negali apžioti jokia, net alumi praskalauta burna. Nebuvo laiko tai  net bandyti, kadangi pyragas dar vis nesiliovė augęs, pūtėsi ir būtent prie  jo neatrodė teisinga išmintis, kad  nieko iš nieko nebūna.
        Kad Leokadija neblogai dainuoja, žinojau ir mėgdavau pasiklausyti, tačiau dainuodavo labai retai. Buvau įsitikinęs, kad visas jos dainas irgi žinau, Ir netikėtai išgirstu:

Neliūdėki, nejaunas vežėjau,
Tik kūrenki ugnelę širdy -
Būna taip, kad nepjauna, kas sėja
Ir svajonė sudūžta graži.

Būna taip, kad atėjus bažnyčion
Sunkų akmenį meta veidan -
Nieks nežinom likimo patyčių,
Kai važiuoja keliu karieta.

Bet vežėjau, tikėki, tikėki
Ta gražia ir dora išmintim-
Kardas – Žalgirio mūšiui laimėti,
Žodis- širdžiai prakalbint širdim.

Teka, teka upeliai, o kelias,
Ak, koks kelias gražus, kai širdy
Gieda mažas svajonių paukštelis.
Gieda pilkas laukų vieversys.

  - Kas tai? Iš kur?
  -  Patikėkite, ponai, kad Radijo karieta niekuomet tokios dainos neturėjusi, -pirmasis  atsipeikėjo Františekas Pelėda. Tačiau jis greit nutilo ir tik po geros valandėlės atsiprašė dėl savo pareiškimo, tačiau jį amortizavo prisipažindamas, kad turi dalykų, kuriuos paslaptyje saugojęs ilgesnį laiką, dabar nenorėtų išplepėti.
      Aš irgi įsitikinęs, kad tokios dainos nebuvo. Ir suprantu, kad patyrus atminties praradimo tragediją, lig šiol neturiu teisės kalbėti neginčijamas tiesas.  Bet uždraustas vaisius saldesnis ir vis dėlto – nebuvo, ponai, Leokadijos padainuotos dainos. 
    - Buvo nebuvo, bet daina puiki ir svarbiausia, kad  ji yra dabar, - ryžtingai pareiškė Bronius Maniušis, o Leokadija:
    -Františekai,  turėtumei atsiminti, kad tarp tų, kurie 1994 metų pradžioje išlydėjo  Radijo karietą į jos pirmąją kelionę, manęs nebuvo.
    - Aš tą gerai atsimenu. Taip, ten jūsų, Leokadija, nebuvo.
    - Dabar, regis, būsiu vienintelė, kuri ją išlydi po ilgos pertraukos.
    - Kodėl - išlydi? Viešpats kažkodėl mane baudė kritimu iš televizijos bokšto. Dabar vėl.. O gal sapnuoju? -sudvejojo  Františekas ir stulpu statydamas akis, sužiuro į mane.
    - Jeigu kas čia sapnuoja, tai aš, - įsiterpiau. - Bet tu, Františekai, nežvairuok, nes irgi šią  dainą pirmą kartą girdžiu. Taip, ją  klausant atrodo, kad vėl atsiradusi Radijo karieta. Žinai, kad mano „karieta“ dabar  seneliukė, apie 30 metų „Audi“ iš Vokietijos, nupirkta Utenos turguje. O! mielieji, tokių šimtą, ar tūkstantį ir kiek jų beturėčiau, džiugia širdimi atiduočiau už vienintelę Radijo karietą.  Ir ji nebuvo pirmos jaunystės. Ir, prisimenu, kad lietuvių kalbos Vilniuje sergėtoja Albina Šiupienienė būtent dėl tokios jos išvaizdos papeikusi.
    - Nevaryk Dievulio į medį, - paprieštaravo Pelėda ir ryžosi atskleisti savo paslaptį: - Man vis dėlto, - pasakė, - tenka išsiduoti, kad esu lyg ir Radijo karietos metraštininkas. Ponia Albina apie Radijo karietą, kai ją pamatė, tai sakė.. Šis  jos kalbos užrašas ne iš nuogirdų, o iš  jos lūpų mano asmeniškai užrašytas.. Tuomet dirbau Nacionaliniame radijuje, laidų užsieniui redakcijoje.
    - Visi kažkur kažkada dirbom, o dabar alų maukiam. Sakyk, ką jį ten sakiusi.
    - O jį štai ką  sakė, - atsikėlė  nuo suolo Františekas. Klausykit, ponai. Visi klausykit. Negi gaila?