Kiškučių Kalėdos (Katės Musės istorijos. 12)

Po egle skarota miško tankumyne
Trys maži kiškučiai tupi nusiminę.
    Letenėle braukia sūrią ašarėlę.
    Jau saulutė leidžias – dar be pusrytėlių:
Dieną – naktį dūko žiema, lyg pašėlus,
Užvertė pusnynais rugių želmenėlius.
    Mamytė Kiškienė vaikelius ramina:
    Argi negirdėjot, ką kalba kaimynai?
Tuoj šventos Kalėdos. Net ir Musė sako:   
Rytmetį lauktuvių rasim šalia tako.
    Briedžiai jau atskuodžia,  žvanguliukai gaudžia,
    Kalėdų Senelis ant pasostės snaudžia.
Dovanėlių maišas pūpso gale važio,
O šalia –  Snieguolės. Labai, labai gražios.         
    Šauniai vadelėja meškinas Kudločius.
    Šveisim pusrytėlius ir skanius ir  sočius.
Visi miško žvėrys klausos išsižioję –
Juk tikrai  iš tolo pavažos dainuoja!
      Kas dar neprašvitus miške triukšmą kelia?     
      Kieno gilios vėžės liko vidur kelio?
Mėnuo sidabrinis dangum ridinėjas.
Taip šviesu, lyg dieną, ir nurimo vėjas.
      Bėkim pažiūrėti, šaukia kiškis Tėtė.
      Tik neatsilikit, reikia paskubėti!
Neberūpi niekam minkštas, šiltas guolis.
Tuoj visi kaip vienas nuliuoksėjo šuoliais.
      Antai, rogės stovi – arkliais pakinkytos.
      Kalėdų Senelio?  Aišku, kad čia kitos...
O kas tempia šieną į ėdžias stirnaitėms?
Ar tiktai ne Mikė? Sukas net sukaitęs!
      Pakelėj pabiro morkos ir kopūstai.
      Na ir kas, kad vėtros vėpūtinius pusto?
Po skarotom eglėm kiškiai ir kiškučiai
Sotūs ir laimingi jau į ūsą pučia.