tą rytą
žaliaskarė eglė
nepasidavė vėjo glamonėms
ji stovėjo išdidi nejudėdama
lyg moteris
supratusi
kad atėjo laikas stoti į kovą
ir ją laimėti
ant jos šakų net paukščiai
nedrįso nutūpti
tik pasveikindavo praskrisdami
lėtai leidosi snaigės
ji dar labiau išsitiesė
pamojo praplaukiančiam
debesiui
ir švelniai priglaudė
mažą paukštelį