Paslaptys

- Matau
iš grakščių tavo linijų
turėsi, ne vieną kūdikį,
išnešiot.
Turėsi slėptis
nuo akių pašalinių,
turėsi būti
ištikima, kaip šuo.

Klykia vaikas,
verda bulvės,
kepa blynai
ir mes dalinamės,
kas ateina tyliai ir išbąla.
Girkšnojam vyną, alų
ir nesutramdom ašarų -
susėdę
už stalo.

Per šitiek metų -
kyla jausmai
kaip pyragai
ir kaip žvėrynai,
sukyla mintys
ir skuba, mūsų svajonės,
neturinčios ribų -
sūrios, juodos,
linkinčios ir mums -
geros ir ilgos kelionės.

Grįžta
naktys, dienos
išraudotos, apverktos
ir prižadinusios
tolstančių gervių klyksmą.
Vanduo į žemę geriasi
ir leidžiasi snaigės
lyg kūdikiai
ant delnų
ir pirma sraigė pamato,
mūsų širdį palatoj.

O tie keisti
praregėjimai
viršum medžių, namų
ir pavasario šiluma
į senus ir išduotus
kaulus geriasi.

Bučiuoju
rankas, liemenį
ir ta moteris,
iš mūsų namų -
niekur neis
ir pavasario aistros -
širdis ir sielas liečia
ir šilti, švarūs lietūs
nusidriekia keliais.

Ir ima žydėt
dobilai, kiečiai -
kas žemėje žydi -
nepralaimi,
o pavasario,
akmenėjantis, aklas
akiplėšiškumas
ir iš tolo,
kaip saulėtekis šviečia
ir pakimba virš mūsų,
kasdieniškas Likimas
ir žvaigždės,
kaip žiedai aviečių.

Ir slepiasi
skudurų skiautės,
bijančios ugnies
ir visos paslaptys -
turės slėptis,
nuo akių pašalinių.
Turės slėptis
nuo runkelių,
grūdų pašarinių
turėsi pasikeist -
pasą ir pavardę
ir atmerktomis
akimis
pasinerti
į pavakarę...

Prieš  akis -
ilgos kelionės
ir nepraminti keliai
tarp ribų -
visi trys.
Tarp mūsų,
mumyse -
kelių, takų -
margos linijos.
Tu, taurę vyno palieji
ir mus išsiskyrusius -
iš balto rūko
visi laukiantys
pamato,
kaip ir tūkstančius kitų,
į traukinius
nespėjančius
ir tuščioj stoty
gaudančius vėjus.