o man tas pats, kokiose kapinėse būtų palaidotas mano kūnas. Bet kapinės gražios, jei dar ant kalvos - lapkričio pirmąją - kada jau sutemsta, matyt jas iš toliau, bet nelabai toli.
Anksčiau tai buvo darbo diena, žmonės eidavo į kapus - vėlinių šventės dieną, po darbo. Ten būdavo "bambatrinis" daug žmonių, kapas prie kapo, kiekvienas kapas apstotas žmonėmis; O dabar ištisą dieną vaikšto žmonės kapinėse, bet nėra "bambatrinio" - tai atsiveria labai gražus vaizdas, kada sutemsta; Visi kapai švyti - žvakės dega, visa kalva - sala švytinti; ir įėjus, žmonių visai nebėra, kokią 9 valandą vakaro; pavieniai pavieniai; Įėjo tokie jauni žmogiukai, būrelis, kokie 5 žmonės; gal 16 metų, na gal ir 18 metų. (nerūkė eidami) bet kalbėjosi; Už nugaros eina, o berniukas vienas iš jų, (tikriausiai jį apėmė ta euforiška būsena, nuo tiek daug žvakių" kad jis eina ir šneka; "oi pažiūrėk, kaip gražu, kaip gražu; eina načiort kaip gražu" bet labai nuoširdžiai, tikrai su neapsakoma nuostaba; negali nesusijuokęs ištvert.
Man patiko jūsų šitie tekstai; jie primena
krintantį klevo lapą, be vėjo, ilgai ilgai besileidžiantį, spalvotą gražų ir... "Viešpatie, koks gražus ruduo" - taip atrodo; gražus tekstas. smagiai parašėte. Taip "mirsi ne todėl kad sergi, o todėl, kad gyveni"... Ar avarija, ar senatvė, liga netikėtai greita, kažkas užmušė - kaip ten bebūtų, mirtis jau šalia gyvenimo yra. Montenis sako, "mirsi ne todėl, kad sergi, o todėl, kad gyveni..."
Geri tekstai - turi rudenišką nuotaiką; "mirties reiškinį gamtoje - ruduo atspindi"; ten kur nėra gyvybės - mirties nėra.
O kodėl reikis bijoti kalbėti apie tai tai, kas susiję su mirtimi? Tai, kad nekalbėsime, nereikš, jog ją ksip nors paneigsime ar atitolinsime. Aš, kaip išpažįstanti budizmą, sąmoningai suvokiu mirtingumą ir manęs jis negąsdina. Juolab, tai - jokia manipuliacija ar siekis ką nors įžeisti. Tai, kad tekstas kam nors primena skaudžius įvykius, dar nepaverčia jo blogu ar netinkamu. Tai, kaip mes jį priimame - mūsų asmeninė interpretacija, tačiau patys žodžiai su ja neturi nieko bendro. Iš esmės, galėčiau plėtoti šią temą, tačiau čia turbūt netinkama vieta ir laikas. Pasakysiu tik tiek - man mirtis atrodo tokia pat natūrali, kaip ir gyvenimas. Nei mąstyti, nei kalbėti, nei rašyti apie ją nebijau.
Kalbatr iš subjektyvios pozicijos. O ar žinau, kas yra skausmas, ne jums spręsti. Tai - tik žodžiai, kuriuos galima interpretuoti įvairiai. Nebūtina, o gal ir neteisinga, priimti tai asmeniškai. Juolab - spręstti apie kitų patirtus išgyvenimus.
Jooo... būtų nuostabios, jei ten gulėtų tavo vaikas. Nekęstumei jų net sapne. Man tokie nusisvaičiojimai nepatinka. Kalbate, nes nežinote, kas yra tikras skausmas.