Mokytoja

Dešimtas dešimtmetis. Laisva Lietuva.

-Druskinis yra?
-Esu.
-Vitkauskas?
-Taip...
-Garsiau, po perkūnais, nieko negirdžiu!
-Esu.
-Volovičius?
-Esu, čia, -pakėlęs galvą nedelsdamas pranešiau.
Mokytoja kažką paskrebendavo žalio viršelio knygoje, primenančioje atlasą, po kiekvieno ištarto esu, taip, arba čia, o jei kartais pristigdavo klasėje vaiko, ji stverdavo kitos spalvos rašiklį, dažniausiai raudonos ir ta kraujo spalva rašteldavo du žodžius, pirmasis visada prasidėdavo raide n. Bandau spėti jog tai buvo: “nedalyvavo pamokoje“, “nėra klasėje“, arba “nubausti niekšelį“.
Mokytojos vardas buvo Veronika, pavardė labai sudėtinga, to dėl ir pamiršau, tačiau visi ją vadinome Mokytoja (kažkada, netyčia į ją kreipiausi „mama“, ji supyko ir parašė pastabą į mano pažymių knygelę, kad trukdau tobulam pamokos sklandumui). Ji niekuomet, per pamokas, nesėdėdavo kitur, tik savo tamsiame lakuotame suole priešais mus, kairėje pusėje, prie lango, už kurio žiemos metu kybodavo sutenėję varvekliai. Visada pasirišusi juostele, po marškinių apykakle, atrodydavo tikra pirmoji mokytoja, visai kaip iš matematikos vadovėlio viršelio, vaizduojančio mokinę ir ją lydinčią tamstą garbiniuotais plaukais ir gintariniais auskariukais tarsi Kalėdų lemputės.
-Taigi, šiandiena mokysimės sudėties veiksmų tarp dviženklių skaičių. Beje, ar kas prisimena ką vakar pasakojau apie matematiką?
-Taip. Kad negalima atimti iš mažesnio skaičiaus didesnį, -pakėlusi ranką atsakė juodaplaukė mergaitė.
-Ne. Tą taip pat sakiau, nors vyresnėse klasėje tokie veiksmai bus galimi. Taigi, ką aš pasakojau apie matematiką? Ką reiškia žodis matematika?
Niekas nežinojo, visi pamiršome, o ji iš tiesų kažką minėjo apie šio žodžio reikšmę, rodos, vakar. Žvilgtelėjau į klasės draugus, jie visi atrodė išsigandę, pasimetę, lyg paklausti tikslios jų gimimo datos, mergaitės pačios tampė savo kaseles, kiti berniukai išsižioję tylėjo, o už sienos (toje vietoje turėjo būti tualetas) pasigirdo čiurlenimas.
-Jei nei vienas neatsakys, išpersiu Irmai kailį, -ji atsigręžė į nešvariu senelės megztuku vilkinčią mergaitę, vieną sėdinčią suole, prie sienos, kurios antakiai visada slėpėsi po storais akinių rėmais. Mokytoja suraukė savuosius tarp garbiniuotų plaukų, it praskirtų užuolaidų. -Nejau norite, kad vėl muščiau Irmą?
-Gerai, -leptelėjo gale besėdįs berniokas vardu Kęstis.
Kai mano tėvas tapydavo palėpėje, aš beveik visada jį stebėdavau. Matydavau kaip jis teptelėdavo rudos, tada žalios spalvos, atsitraukdavo nuo drobės ištempdamas žvilgsnį, pakreipdavo galvą, nuvalydavo teptuką į senus mano marškinėlius ir aš klausydavausi jo istorijų, bei patarimų, kuriuos mielu noru šnekėdavo man, kartais sėdinčiam anapus molberto, o kartais visai šalia. Jis sakydavo, jog nereikia kištis į svetimus reikalus, jei abu nesutariantieji yra teisūs, ar atvirkščiai - abu neteisūs, bet jei vienas iš jų naudojasi kito silpnumu ir tu regi nelygybę, tuomet privalu įsikišti.
Ir aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl reikia bausti Irmą už tai, jog mes nežinome ką reiškia matematika. Man atrodo, jog mokytoja naudojosi Irmos silpnumu.
-Mes tikrai nežinom, negalim atsakyt, -kažkas išpliurpė.
Sustingusi mokytoja akimis nužiūrėjo klasę, jos žvilgsnis neužkliuvo nė už vieno sėdinčiojo, kuriam būtu galima pareikšti kokius nors sunkiai suvokiamus kaltinimus. O tada visi vaikai ėmė kalbėti kits su kitu, svarstyti, kas gi dabar bus, kaip atrodys bausmė Irmai? Lėbaujantys mokiniai nepajuto, kaip mokytoja ima niršti.
-Nutilt!
Klasė nuščiuvo lyg išjungtas radijas. Mokytoja nutvėrė Irmą už švariausios megztinio vietos, kaip purviną katę, ties pečiais ir nutempė prie lentos.
-Na, jei nežinote kas yra matematika, tuomet ši mergaitė jums primins. Sakyk, Irma, ką reiškia žodis matematika?
-Nežinau.
-Čia atsakymas? -mokytoja pirštais sugriebė savo plonos nosies smaigalį ir susiraukė, -Ar užuodžiat? Tavo mama neliepia išsiplauti užpakalio?
-Cha! Cha! Chi! Chu! Oj! -juokėsi vaikai.
-Puiku, pajuokavom - užteks. Eik į kampą!
Irma nusuko nugarą į klasę ir atsistojo prie didelio vazono su dar didesniu augalu, kurio pūkuoti lapai glostė mergaitės plaukus. Ji nė kiek neverkė. Mokytoja nuo stalo pakėlė medinę metro liniuotę, nutaisė budelišką miną savo veide ir prislinko prie Irmos, iš užpakalio, užsimojo.
-Aš žinau ką reiškia matematika, -sukaupęs drąsą prabilau.
-Volovičius. Na, nesumeluok.
-Matematika reiškia... skaičių šalis.
-Skaičių šalis? Šitaip vadinasi vadovėlis, kvaily.
Ji pribėgo prie manęs, griebusi už apykaklės kilstelėjo, pirmą kartą išvydau jos blyškias akis ir aguonos dydžio vyzdelius, kapiliarų išvagotus skruostus, nutįsusius ausų spenelius, bei aukštą raukšlėtą kaktą, iš taip arti ir ji tyliai tarė tik man:
-Tu, vaike, sugalvojai pajuokauti? Žinai kiek lauke laipsnių šalčio? Gal -26°C, išbėgtum statyti sniego senio ir pats tokiu pavirstum, dėkok man, kad šildaisi klasėje ir dar mokaisi, rupūžioke. Žinai, mano sesuo baigė tik keturias klases, nemoka gerai skaityti, nei skaičiuoti, turi tik šešis pirštus sumoje, o tu ponaiti, duokš pažymių knygelę!
Ji įrašė pastabą: „Gerb. Volovičiai, jūsų sūnus Marcinas Volovičius apspjovė savo klasės draugę Irmą Tomšaitę, reikalauju tučtuojau jį nubausti. Pagarbiai V. Pliapliaplia. „
Tokia iš tikrųjų buvo mano pirmoji mokytoja.