Nosinė

Autobusas gašliai trūkčioja-ūkčioja. Amžius daro savo. Tušinukas šokinėja nuo eilutės ligi kitos. Prakeiktas ūsuotas vairuotojas. O gal ir amžius daro savo-alaus šiandien nebuvo per maža. Lietaus lašai drebiasi snukiu į asfaltą, buriasi į gaujas, balos tvinsta gatvėje, autobusas jau panašesnis į baržą, pavadintą kokio nors Titaniko pusbrolio vardu. Parduotuvės, šviesuliai, žiburiai, universitetas-tvinksi lempos tuo pačiu kaip ir eismas pulsu. Lauke dargana, vėjuota. Oras tiesiog idealus. Idealus aplankyti tave. Radijas paskelbė, kad už patinkančius atlikėjus galima balsuoti www. lietus. fm... Iš kur jis sužinojo, kad važiuojam per lietų? Ir jei taip viską žino, kaip nesupranta, kad už nieką iš tos stoties nebalsuosiu. Nepatinka man stotys, ypač penktadieniais, kai pilna studentų tuščiais krepšiais ir savaitės pradžioj-pilnais. Kažkaip gaila žiūrėt, ypač į besišypsančius. Kaip žmogus gali būti laimingas užsitikrinęs sau neužtikrintą ateitį? Po velnių, nesuprantu.  O aš pasiilgau tavęs. Idealios tamsos ir pakrantės žiburių kontrastais akį nenorom traukia Nemunas. Graudu žiūrėt. Graudu, nes šiuolaikiniai dainiai taip ir nesugebėjo apdainuoti Kauno hidroelektrinės! Aš artėju link tavęs. Mažais vabaliniais žingsniais, kuriuos žengia silpnaregis senas autobusas. Beje, su labai gera šildymo sistema. Besisukant jo guminiams batams-ratams. Degalinė pilna degių skysčių ir (deg) alaus svetingai priima visus keliaujančius pakeliui. Grynais ar kortele? Įstojot į mokamą, ar vf?  Reflektoriai primena, kad mane senokai troškina, akyse vaidenasi šalto alaus skardinė. O čia iš tiesų šalta. Ir visai nesvarbu, kad šildymo sistema puikiai veikia. Vairuotojui tai tikrai, jau matau, kaip jis šypsosi pro ūselius ir įsivaizduoja žmoną laukiančią namie: “Tadzik, szaltzibarsziai atszalo. V ledu. „ Gal šilta ir kitiems, nežinau, bet mane krato drebulys. Stumbrai, šernai, stirnos, taurai. Kur jūsų kailiai??? (Nekenčiu trijų iš eilės klaustukų, bet nemoku rėkt raidėm). Kas išaudė visus taurus ir stumbrus? Ar turėjot medžiotojo bilietą? Su mielu noru pats kokį vieną nusišaučiau, nudiręs kailį apsivilkčiau, mėsieną vakarienei pateikčiau. Beje, prisiminiau. Daug labiau už stotis pirmadieniais ir penktadieniais, nemėgstu užėjęs į universitetą pamatyti viltingus kolegų-studentų žvilgsnius, suvokti kad yra daug tikimasi iš ateities, savo profesijos. Apskritai, bet kokia mokymo įstaiga man kvepia priverstine ateities anoreksija, nes maždaug trečdalis tikrai neturės ką valgyt. Žinoma, kiti du trečdaliai turės, tik dirbdami ne tai, ko tikėjosi. O mes važiuojam. Gal 20-30 nepažįstamų žmonių. Bet tokie artimi. Štai, mano kaimynas jau pradėjo knarkti, lyg gulėtų su manim lovoj, o aš būčiau jo sugyventinė. Brangusis, apsiversk ant šono. Įdomu, ką tu veiki? Niekada nepamiršiu strazdanoto veido ir į kitus žiūrėsiu įtariai, lyg per kaukių vakarėlį ieškodamas pažįstamo. Jis gražus. Tavo veidas, tikrai. Kelias bėga, pakelėse daug senų namų su naujais langais. Pagalvoju jei man, pagyvenusiam, įstatytų paauglio akis. Kažkaip būtų nejauku. Kažin ar jauku namams su svetimom akim? Mes didinam greitį. Iki kokių 45 km/val. Įspūdinga. Per lėtai, per lėtai. Kai pagalvoji, keistokai aš galvoju. Gal nėra taip blogai? Aišku, kad nėra. Bet aš pripratau prie savo minčių kaip prie savo suknelių, kurių nenešioju, nes neturiu. O atstumas iki tavęs tiesiogiai proporcingas laikui, kurio mes nepraleidžiame kartu. Tampa visiškai tamsu. Tie prakeikti ūsuoti vairuotojai visada įjungia šviesą kai troškimo pasislėpti tamsoje masė būna kelis kart didesnė už pačios tamsos masę, o išjungia... Žodžiu irgi ne į temą. Kaip vadinasi procesas, kai plaučiai reikalauja dūmų? Difuzija? Nė velnio. Filologu tapęs biologu neužderėsi. Nebent mėsininku. Nors toks ir lietuvninkas-keikiuosi rusiškai it troleibusas, surinktas KTP. Nė velnio nematau ką rašyt, tamsu. Tuoj pradėsiu rašyt chazarų abėcėlės raidėm. Prisiminęs tuo pačiu ir chazarų princesę, pagalvojau, jog švietimo sistemai tiktų toks pushimnis: Kaip princesė Ateh, apgauta ir belytė, / Arba kaip Kunčino Tūla. / Turiu gerą naujieną, pigioji lėlyte-/ Pavadinsiu tave ne Varėna, o Ūla. / Galėsi tekėti atgal į Gardino sritį. O tu neteki atgal, artėji, nors nematau, bet jaučiu. Pasakyčiau, kad esi manoj širdy kaip kompasas ir kelią visada surasiu, bet kita vertus... (Nekenčiu daugtaškių, bet nemoku tylėti raidėm). Tais žodžiais, kuriuos žinai, nemokėčiau tau paaiškinti, o tų, kurių neturi savam žodyne, vis tiek juk nesuprasi, sako man Keturakis ir jis teisus. O aš turiu tik dvi akis, tuo tarpu  tušinukas lyg susimokęs su ranka (matyt pastaroji jau susitaikė su statybininko profesija ir ieško kur nutverti plytos)  ir autobuso vairuotoju ir ignoruoja eilučių ribas. Rytoj nenueisiu į paskaitas, nenueisiu niekur, nes artėju ten, kur ir turiu būti. Bet nėra tragedijų šiais metais, kaip pasakytų Garšva. Tragedijos bus vėliau.. Čirkšimas, čirkšima, pripelysimas. Bereikšmiai žodžiai. Kažin ar sintagminiai žodžių santykiai miega su paradigminiais? Jei taip, manau nieko gero. Arba šąla, bąla. Nieko ypatingo, o turi nosinę! Kodėl nosinės neturi lyja? Arba aš? Ir kodėl tau nepatinka tavo strazdanos? Po velnių, čia gi privilegija, kaip ir žodžiui turėti nosinę, kaip ir Lietuvai žymiai per daug universitetų, kaip ir universitetams turėti per daug studentų tuščiais/pilnais mamos/studentiškais krepšiais/krepšeliais keliaujančių iš/į namus! Tu esi tobula. Man. Ramuma. Vienuma. Tamsa. Reikia bijoti ne tamsos, o to, kas slepiasi joje. Absurdas. Reikia nebijoti nieko. Dar didesnis absurdas... Mus skiria tik keli milimetrai. Už minutės-kartu. Kur mane veža šitas autobusas? Į laimę ar į jos kapines? Autobuso kanopa baksteli į stulpelį. Žingsniai į niekur. Pakvimpa praeities anoreksija, nes mūsų praeitis tikrai nenorėjo valgyti.  Jei būtų norėjusi, aš, tuščiais krepšiais išlipęs apgirtęs iš autobuso, kurį vairuoja ūsuotas senolis, o šalia vis dar  knarkia mano kelių valandų sugyventinis, netraukčiau į priešingą pusę, kur miega tai, ką lietus metai į metus vis daugiau nuskalauja. Neradęs nusišauti stumbro, nusišaunu cigaretę, nusiperku tauro (alaus). Kiekvieną dantį burnoj jaučiu lyg atskirą raidę, bet kas iš to, išsilaužysiu juos atidarinėdamas butelius ir konservus. Knygos, žodžiai. Atributas. Predikatas. Paradigma. Šąla. Bąla. Nereikšmingi žodžiai. O su nosinėm.

Visi mes esame medžiai.
Tik užkasti į savo šešėlį.