Arklidėje (b)

              (...) Pakėliau bokalą. Gurkštelėjau. Bet taupiai. Prieš akis stabtelėjo kunigas Aleksandras Burba, bet tuoj pat, kaip ir atėjo, išnyko .
  -Taip, taip, Broniau, atsimenu: žiema ir šalta, - atsiliepiau beveik neklausydamas jo ir stengdamasis suvokti, iš kur taip raiškai šmėkštelėjo kunigo Aleksandro Burbos atvaizdas - iš Broniaus Maniušio sapno ar iš savo atminties apie karietą. Atrodė, kad pradedu kitaip suprasti, kodėl ir Broniui Maniušiui gal tik prieš minutę - kitą parūpo sužinoti, ar pats sugebėjau atsiminti vardus ir pavardes kunigo Aleksandros Burbos ir daktaro Jono Šliūpo. Bijojau apsirikti, tačiau abejonė švietėsi, žydrėjo ir tai reiškė, kad abu juos atsimenu iš kelionės karieta. Tačiau patikėti, kad neprašyta viešnia pagaliau apleidžia smegenis buvo nepaprastai sunku.
  - Broniau, betgi tai ne alus. Nežinau kas tai, bet, sakau, kad tai ne alus.
  - Negi manai, kad girtas? Labiau panašu, kad pats pasigėrei. Jeigu čia ne alus, tai – kas? Be vyno ir degtinės šitame bufete nieko kito nėra. Paprašyk konjako ar šampano  – ir špygą gausi.
  - Broniau, aš atsimenu. Pats atsimenu. Ir jėzuitą, ir anti –jėzuitą. Abu juos atsimenu. Atsimenu  netgi daugiau negu juos. Tai ar toks kvailas, kad  galėčiau patikėti, kad taip atsitinka nuo alaus. Baik kvailioti! Ko tai žiūri? Saugok akis, kad nesprogtų.
  - Išgerk. Iki dugno. Jeigu taip, tai aš dar.
  - Nereikia dar. Nereikia.
  - Aš dar, - ryžtingai pasakė Bronius ir mikliai, kaip jau neatsimenu, pakilo nuo stalo, išsitraukęs visiems seniai pažįstamą piniginę, bėgte nubėgo prie bufeto. Padavėju niekuomet nebuvo, bet dabar atsiminus galima manyti, kad padavėjo talentą per kažkokį neapsižiūrėjimą Bronius sužlugdė. O tuokart  man irgi labiau rūpėjo suprasti kokiai personai ar dar kažkam, sužlugus Radijo karietai, panūdo iš manęs atimti atmintį apie ją. Negailestingumas toks, kad Dieve, Dieve! Nuo 2001 metų vidurio iki 2002 metų rugpjūčio pabaigos, o tiksliau – iki Broniaus pavaišinimo „Arklidės“ alumi nesugebėjau atsiminti ne vienos Radijo karietos kelionės – jų man lyg nebuvo. Jeigu kas pabandydavo priminti kokį nors kelionės epizodą, jo pasakojimų klausydavausi taip godžiai, kaip mano sūnaičiai pasakų. Ir džiaugdavausi, kad fantazijos pagražina žemės žmogaus gyvenimą.
  - Tai ne fantazijos, Pranuci. Tai realybė. Per tuos pusšeštų metų su Radijo karieta buvai kaip dabar mudu, - dažniausiai neatlyždavo ištikimasis bičiulis Pelėda ir jam būdavo liūdna, kad  nepasiseka man sugrąžinti atminties apie Radijo karietą ir jos keliones. 
  Garbinga, kad neužmiršdavo telefonu paskambinti ir bendravardis Orkus. Jis žinojo, kad atmintį apie Radijo karietą „pamečiau“ išėjęs iš jo kabineto, tačiau telefoniniuose pokalbiuose apie tai neužsimindavo ir paprastai klausdavo, ar nežinau, kur prapuolė kuris nors iš mudviejų pažįstamų. Tačiau [i]„mudviejų pažįstami“ jam dažniau  nepažįstami žmonės, tačiau visi jie  buvę Radijo karietos keleiviai. Išgirdęs, kad tokių nepažįstu, žinodavo apie mano atminties būklę ir tuomet ką nors pacituodavo iš Senojo Testamento. Dažniausiai girdėdavau: „Adomui neatsirado padėjėja į jį panaši. Tuomet Viešpats  Dievas siuntė ant Adomo gilų miegą; o jam užmigus, išėmė vieną jo šonkaulių ir jo vietą užpildė mėsa. Po to Viešpats Dievas iš paimtojo iš Adomo šonkaulio padarė moteriškę ir ją atvedė pas Adomą“.
  Galbūt ir dabar klystu, tačiau atkakliai manau, kad šioje citatoje slypi gili įžvalga ir tvirtas Prano Orkaus tikėjimas neeiline Radijo karietos lemtimi – buvo įsitikinęs jos sugrįžimu. Ir štai, būdamas „Arklidėje“ ir lyg ir suvokdamas, kad atmintis apie Radijo karietą nubunda, pasijaučiau lyg Adomas prie jam Viešpaties Dievo atvestos moteriškės, padarytos iš jo šonkaulio. Gal prisimenate, kaip apie tai Biblijoje? „Ir Adomas tarė: štai yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno. Ji bus vadinama ŽMONA, nes iš žmogaus paimta“.
  Bronius kaip ir pirmą kartą sugrįžo prie stalo su dviem alaus bokalais
  - Atminties apie karietą atsigavimo proga. Beje, kokia šiandien data? Et, tiek to! - mostelėjo ranka Bronius Maniušis ir apžvelgdamas „Arklidės“ publiką: - Ar ką nors supratote, komunistai? Taigi žmogus, kaip suprantu iš numirusių keliasi. Ko tylite? Nagi, valio! Ir kartą. Ir    du. Ir tris, - dirigavo Bronius, o man buvo smagu matyti, kai žila- plika ir labai vyriška publika, kilo iš savo vietų, kėlė pilnus, puspilnius- pustuščius ir net tuščius bokalus.
  - Ačiū. Visiems ačiū, - buvau sujaudintas ir nuoširdus. - Tegu jus visus Dzievulis augina. Išties, broliai komunistai, kai ką jau gabu atsiminti apie karietą. Net ir sapną apie ją. - Ir sužiuręs per stalą į Maniušio akis: - Savo, Broniau, sapną. Taip, taip... Savo.
  Dar vis abejojau, kad galėsiu jį papasakoti, nes visuomet, kaip bandydavau prisiminti karietą,  ponia amnezija aptūpdavo smegenis taip sandariau, kad net ir mažytė viltis ištiždavo į nieką. Tačiau šį kartą tai buvo padaryta taip, kad, mano galva, vargu ar geriau įmanoma. O tai, kas rašyta ir ne kartą perrašytą, viskas iš ten, iš išgirsto Naujininkų „Arklidėje“, man vaišinantis Broniaus Maniušio „Kobros“ alumi. Tačiau pirmasis viešai pasirodęs įrašas  buvo toks.

    DAR RIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
- Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
    Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas Karlonas, dar  turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma teisę į keliones Radijo karieta. 
    - Kas buvo, seni, buvo, -Radijo karieta sugriuvo, - į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
    - O Dieve, Dieve, - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi  būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną, o prieš akis ne lyg tas kadaise Pranui Orkui nuneštas popiergalis su žodžiais: “ atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti“. 
    - Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, Radijo karieta pražuvo, - nerimo naktyje balsas. - Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
    Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  Balsas:
    - Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti:  

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok, -

    padeklamavo Balsas Archilocho eilutes, skirtas sau pačiam ir, sekundėlę padelsęs  pridūrė: -  Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma. bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik ir pats, padedant Dievui, tegalėsi atsakyti.
    - Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką tai galėtų reikšti?
    Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane jie nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na.. jei  ne  gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
 
  Arklidėje  tyla, bet tokia pati tyla ir manyje. 
  - Viskas? - paklausė Bronius, bet atsakymo nelaukė ir pats it visos tautos įgaliotas: - Ponai, ponios ir kas beesate, visiems mums pasirašius ir kaip Bibliją laikant rankose bokalus, skelbiu:
Naujininkų „Arklidėje“ įvyko Pranucio atsiskyrimo su ponia Amnezija ce-re-mo-ni-ja. Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas. Valio Radijo karietai! Valio jos vežėjui!
  Ir tuo laiku, ogi šust – ir vėl A ir B, tos mano išdykėlės...
  - Štiš, kad  jus kur. Ne bažnyčia čia, o aludė.
  - Mes alaus negerame. Mes norime perskaityti laiškelį, - pasakė raidė A.
  - Laiškelį? - nesupratau.
  - Laiškelį. Jau labai senas. Bet mes  jį atsiminėme, - skubinosi nerimstanti B ir liūdnesniu  balseliu pridūrė: - Ne visą atsimename, bet paklausyk. - Ir nelaukdama leidimo:
    „Tai buvo nuostabi kelionė ir- tikėsime - ne paskutinė. Šiuo neramiu laiku, kada tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni kitiems, - taip reikalinga sielai atgaiva! Tai pamokymas, kad mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus gera ir  ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į Radijo karietą  priimtumėte pavėžėti- tegu ir veltui- visus  kilnios širdies, geros valios mūsų  kultūros ir  švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą  kaimietį“
    Raidutė B nutilo. Tačiau jau atsiminiau (O džiaugsme, jau atsiminiau), kad  ji perskaitė ištraukėlę iš pirmo laiško, parašyto Radijo karietos ekipažui, kurio autoriai Vanda ir Bronius Baranauskai iš Utenos miesto.
    - Ėgi, išdykėlės, gal jus atsimenate iš laiškelio nedidelį eilėraštuką, -  bandžiau savo atmintį patikrinti raidžių A ir B atmintimi..
    - Jis labai nedidukas, - paliudijo A:                 
                                Paukštis- į dangų
                                Žodis- į širdį
    - O aš prisiminiau laiškelio pačią, pačią pačią pabaigą, -apsidžiaugė B ir paslaptyje nelaikė:
    „Gerb. Vežėjau, išvažiuojant nepamiršite pasiimti tėvo dalgio. Bus kuo pasišienauti žolės žirgams ir apsisaugoti  nuo reketininkų. “