Kita diena, Anubi - - -

Laikas tyliai telkšo, įbestas į Niekur

akmeninės rankos trupina dvi likusias valandas miego

čia nėra jokios teisės pavargti

akių tuštuma - duoklė įkapėms, tyliai laukiančioms

išsipildymo anapus krantų išrašyto

nusitrynusiais moterų krumpliais

smėlio mražais, kuriose - visai ne mandala

o tik dar vienas pavargusio keleivio žingsnis kruvinos pastangos

/step by step/

nusitrynę rankogaliai batų kaukšėjimas

mes juk kada nors susitiksime kada nors vis tiek susitiksime

pasėmę po saują smėlio vietoje surogatinio kryžiaus

ant kurio niekas nemirė, nebent pasikorė prekybcentris

visuose danguose tos pačios taisyklės

tas pats nuovargis

nebūtis ta pati

juk mes daugiau nebegalim?

krumpliai išduoda tai jie nelaimingieji

ir jeigu žinočiau, kad tai - paskutinė diena

gal ir ištiesčiau savo vaikišką ranką

prašydama antros saujos

—— kad Anubis po lygiai

            —— pasvertų.