visos žuvys ir paukščiai ir upės po kaulais -
jeigu nori manęs - iškapot ir iškirsti turėsi
tik tada, kai pajusiu - metalas į gyvastį smūgiais įauga
tavo odą per veidrodžio stiklą pirmą kartą paliesiu.
ir tuomet prasikalsiu - į tave pro sapnus, pro stiklus ir pro raudą
išprotėsi nuo gyslose verpiamo šilko skaudumo
daug daug sykių kelsi rankas prieš save, kol sparnai nusiplaks iki kraujo
pumpurai žaizdomis tavo kūnu nueis, iš vidaus dygstant adatų dūriams
ir išleis dvasią mėlio žiedais ir pražysim abu iš žiemos, nors ir skauda
nors sutraiškytiems veidrodžio ledo kauleliams betirpstant į virpančią mirtiną žemę
šitas karas, trunkąs paskutinius Saulės Metus, regis baigias ir jau gal
iš tolybių atgirgžda arčiau link manęs ir tavęs šviesą gena
ištisi karavanai, kariaunos ir spiečiai virš kūnų tvirtovės
tarsi teist už tamsas, bet dar kartą lyg leisti suklysti
ir matyt - apsikeitę žiedais, sparnais paukščiai į mane užsimoja
o žymė tavo lūpose tariant žodžius šviesomis vis kas kartą pražysta
Ačiū tiems,kuriems nepadėkojau už komentarus ir nuomonę,taip pat už tylius vertinimus. Smagu,kad abejingų nepaliko-tiek susižavėjimai,tiek bodėjimaisi ir net pasipiktinimai man daug ką sako. Bibliotekininke,miela, sistema atrenka geriausius,o jis nėra toks. Ir tai gerai,kad nėra.
aš net nežinau kas per daiktas šičia yra, kai kiekviena eil. atskirai paimta yra liuks, o visa sudėjus, tikriausiai būtų galima pavadinti — Paskutiniu Bandymu Parašyti Eilėraštį.
Ušvardijami visi smurto, agresijos panaudojimo būdai nuo iškapojimo, adatų iki piktų paukščių.
jei būtų galimas toks palyginimas šių eilučių, tai lyginčiau su filmu Kristaus Kančia, tik šis tekstas iškelia asmeninius dviejų karus, o ne pasiaukojimą ir gerokai viršydamas voltažą primena herojų krečiamą elektros srovės, atrodo juokingai ir jokio efekto nepasiekia. ryški perkrova.
besaikis — tą maniau tik publikavimo dieną, tąpat ir db. 3 avansu, nes gali ateity būti lb geras dalykas.
ir išleis dvasią mėlio, pražysim abu iš žiemos, nors ir skauda
puiki eilutė būtų be "žiedų"...
ir dar keletą žodelių ištrynus, kurių autorius per tirštai prikaišiojo, tekstas švariau sugrotu
lyrika, sentimentaliai dramatiška ir visiškai be jokios motyvacijos ; Pliusas tik viename - nėra išraiškoje naudojamos poetinės klišės, tačiau turinys, ne koks. Tekstas, ganėtinai ilgas, tai ir dėkinga išraiška, kol ji be rimtesnių prasmingesnių įžvalgų, paleidžia dėmesį – pradeda migdyti, dėmesys slysta sau, todėl reikalauja pastangų jį fokusuot į skaitomą turinį;
sentimentaliai dramatiškas be jokios motyvacijos, svorio, prasmingesnės mintelės lyrinis eilėraštis. (kaulai - tai kalcis, šiaip tai žemės stichija, jei dar žiūrėti į simbolius; stichijos keturios: ugnis, vanduo, oras, žemė;)
geras. jei įdomi mano nuomonė - manau, kad tekstas laikinas, mat be jokių objektyvių apibendrinimų, be jokių eilučių, kurias išimtum iš konteksto ir jos vis vien liktų prasmingos. bet laikinumas nėra blogai. šiuo atveju. neatrodo dirbtinas, neatrodo, kad rašyta apie tai, kas nepatirta, nėra manipuliacijos skaitytoju naudojantis skaudžiais išgyvenimais. be abejonės, tekstas vertas visų tų penketų, kuriuos gavo ir kuriuos dar gaus. buvau pamiršus savo senąjį pasveikinimą, bet va prisiminiau - nukelkit skrybėles, ponai.
ir tuomet prasikalsiu - į tave pro sapnus, pro stiklus ir pro raudą išprotėsi nuo gyslose verpiamo šilko skaudumo daug daug sykių kelsi rankas prieš save, kol sparnai nusiplaks iki kraujo pumpurai žaizdomis tavo kūnu nueis, iš vidaus dygstant adatų dūriams