Šaukštelis_CukrausTu atsisėsdavai ant slenksčio ir rūkydavai
įsmeigęs savo mėlynas akis į Dangų,
į vėsų, blyksintį rugpjūčio Dangų
ir nemačiau gyvenime daugiau gražesnio vaizdo.
Tu pasakodavai man apie žvaigždes,
kai cigarečių dūmai vinguriuodavo tarp lūpų
ir viskas būdavo tyku, taip tikra,
aš nenorėdavau paleisti Tavo rankų.
Tu apkabindavai mane, ir aš pravirkdavau
dėl Tavo rankų, šilumos, dėl visko visko..
Ir aš Tave iš naujo vis pamildavau,
ir niekada gyvenime daugiau taip nemylėsiu.
Tu vis išeidavai, ir aš sau kartais leisdavau
Tu atsisėsdavai ant slenksčio ir rūkydavai
įsmeigęs savo mėlynas akis į Dangų,
į vėsų, blyksintį rugpjūčio Dangų...
Ir niekada gyvenime daugiau
nebemačiau gražesnio vaizdo.
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2011-11-26 12:14
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-28 19:36
Ten šiek tiek kitaip būdavo, bet nesileiskime į smulkmenas :))
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-27 16:19
Mieloji,niekas tavo jausmų neįžeidinėja.Paviešinai,tai lauk ir komentarų.O man tame eiliuje viskas susiveda į stpriai rūkantų herojų,kuris net į žvaigzdes negali pažiūrėti neužtraukęs cigaretės.Tai va.
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-27 14:47
Gunta* Maždaug taip. Čia daug jausmų ir yra, kildavo žiūrint į Tą žmogų, rūkantį ir stebintį Dangų.
Šioks Toks* Nepasakyčiau, jog čia seilėjimasis, jausmai yra gražu, šitas žmogus, šitas kūrinys yra mano jausmai, prašyčiau tą gerbti. :) Ne visi rašo be jausmų. Persiprašau, bet manau jog eilės turi kilti tik iš jausmų. Ir kyla. ;) Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-26 16:15
...padirbėjus, išgryninus teksta/daugžodžiavimas, skurdina...būtų liuks.
...3... Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-26 15:58
Jaunystėje sau galima leisti tokius `seilėjimusis` , kada hormonų audros siaučia, bet klausimas-ar to reikia vėliau?
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-26 13:56
Ar tai norėjote pasakyti savo kūriniu; kad vienas lyrinis herojus matė kitą lyrinį herojų, kuris turėjo pomėgį klajoti po žvaigždynus akimis, o mėgstančiajam jį stebėti, klaidžiojantį po dangų žvilgsniu, nebuvo gražesnio vaizdo, kaip jis pats – tas klajoklis. Ir kiek jis begyveno, jam atrodo, kad dar iki pat esamojo laiko, mielesnio ir gražesnio vaizdo jis nematė, reiškia jam verta buvo gimti, kad pamatyti jį, tą sėdintį ant slenksčio ir klaidžiojantį mėlynomis akimis (naktį, jei žvaigždės) po žvaigždynus:
"Tu vis išeidavai, ir aš sau kartais leisdavau, Bet vis sugrįždavau, atgal, dėl Tavo rankų, O tu sėsdavai ant slenksčio ir rūkydavai, įsmeigęs savo mėlynas akis į Dangų, Rugpjūčio – blyksintį ryškiausiai žvaigždėmis, Nuo gatvės sklindanti šviesa žibinto blankiai, tapydavo tik kontūrus, akiduobes, širdis, akių tavųjų mėlį, matydavo nors ir už begalybės varstų, Ir niekada gyvenime daugiau nebemačiau gražesnio vaizdo. ", – taip? na kad jam gyvenimas prasmingas vien dėl to, kad jis matė tą ant slenksčio sėdintį - taip? tas ant slenksčio sėdintis labai stimuliavo meilę tame, kuris juo gėrėjosi, ir jo rankomis, o gyventi mylint, gyvenimą jis jautė prasmingu... Tipo, taip? Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-26 12:22
Ten po 'Tu vis išeidavai, ir aš sau kartais leisdavau" Turi būti eilutė: Bet vis sugrįždavau, atgal, dėl Tavo rankų
|
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |